Mergina, kurios tikrai nenorėtum vesti. Amy Andrews

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kovodama su troškimu jį apuostyti, sunkiai nurijo.

      Antras dalykas – jo akys. Jos buvo intensyviai, gąsdinamai mėlynos. Lygiai tokios pat spalvos, kaip sprogstanti žvaigždė, kurią kartą matė pro teleskopą. Lyg ne iš šio pasaulio. Kosminės. Užburiančios.

      Takas nužvelgė aukštyn pakeltą Kesės veidą. Ji spoksojo į jį vos pravėrusi lūpas, ausis pasiekė prislopintas jos kvėpavimas. Jis dirstelėjo į Džiną ir išsiviepė.

      Saldainiukas.

      – Panele?

      Kesė prisivertė sugrįžti iš visatos, kurią matė jo akyse, nors hipnotizuojantis jo kvapas vis dar dainavo jai it sirena ant uolų.

      – Ak, taip… atleisk. – Ji papurtė galvą. Ką jis pasakė? Vardą. Jis prisistatė. – Aš Kesė, – tarė ji. – Kasiopėja.

      O tada ji padarė klaidą – suėmė ištiestą jo ranką ir feromonai tučtuojau užvaldė ją.

      – Tai tu moksliukė, – tarė jis švelniai, vis dar šypsodamasis jai.

      Kesę užliejo dar viena svaiginanti vyriškumo banga ir prireikė kelių akimirkų, kad jos smegenims pavyktų išnirti iš rūko.

      Taip, ji moksliukė. O jis raumuo. Jos intelekto koeficientas lenkia jį kokiu šešiasdešimt taškų – jei ne daugiau. Ji nekvailėja prie vyrų. Nekvailėja ir taškas!

      Tai ir elkis atitinkamai!

      Ji staigiai ištraukė ranką.

      – O tu raumenų kalnas, – tarė ji, ne tik konstatuodama faktą, bet ir norėdama tai priminti sau pačiai.

      Takas neįsižeidė. Tik metė Džinai apsimestinai įskaudintą žvilgsnį.

      – Kodėl jaučiu, kad Kesei raumenys nelabai patinka?

      Džina gūžtelėjo petimi.

      – Nepriimk to asmeniškai. Kesei iš viso vyrai nepatinka. – Jis kreivai pažvelgė į ją ir ji tuoj pasitaisė, neleisdama jam balsu ištarti to, ką mąstė. – Ir moterys ne.

      Takas išsiviepė ir grąžino savo dėmesį į Kesę. Na, gerai, panašu, kad bus nelengva. Jo mama vis vien nuolat kartoja, kad jam viskas einasi per lengvai. Jos akys iš arti dar gražesnės. Pilkai mėlynos kaip miglotas ežeras, o subtilūs pilki ir sidabriniai šešėliai tobulai paryškino abi spalvas.

      Jis krestelėjo galva į jos vietos kortelę ant stalo ir tarė:

      – Panašu, kad turėsi visą vakarą savo nuomonei pakeisti. – Tada atstūmė jai kėdę ir nusišypsojo.

      Akimirką Kesė nejudėjo. Tik spoksojo į jį, o duslus jo balsas prisijungė prie svaiginančio kvapo ir persmelkė kiekvieną jos ląstelę seksualiniu nerimastingumu. Jos speneliai sustangrėjo it karoliukai, įsirėmė į ploną Džinos paskolintos suknelės medžiagą ir privertė sugrįžti į realybę.

      – Paprastai man reikia keleto įrodymų iš patikimų šaltinių, kad pakeisčiau apie ką nors savo nuomonę, – manieringai tarė ji ir atsisėdo į savo vietą.

      – Prisiminsiu, – sumurmėjo Takas ir šypsodamasis sustingusia šypsena prisėdo šalia. Atsilošęs kėdėje įsistebeilijo į su stalo įrankiais besiknebinėjančią Kesę. – Panašu, kad tu ne vietinė, – tarė jis.

      – Ne. – Tik dėl to, kad Risei pasirodė gera mintis pasodinti juos šalia, nereiškė, kad ji turi būti sukalbama.

      Džina užvertė akis ir pasigailėjo Tako.

      – Kesė australė.

      – A. Iš kur? Sidnėjaus? Anas dailus miestelis, – tarė jis.

      – Kanberos, – atsakė Kesė ir perbraukė pirštu peilio briauną. – Sostinė, – pridūrė. Daug kas to nežino.

      O jis juk raumuo.

      – Na va, – tarė jis, palinkdamas į priekį, žvilgsnis nušoko prie Džinos ir tuoj vėl grįžo prie Kesės. – Galėtume surengti Jungtinių Tautų susitikimą.

      – Sunkiai, – tarė Kesė, beviltiškai bandydama kiek įmanoma labiau atsilošti ir nepamiršti, kad jis raumenų kalnas – futbolininkas – nors jo feromonai ir tokie galingi, kad jį derėtų studijuoti Smithsonian institute. Arba melžti ir parduoti aukcione daugiausiai pasiūliusiam kvepalų gamintojui.

      – Jungtinės Tautos turi šimtą devyniasdešimt tris narius. Ir jie susitinka Ženevoje. – Ji pažvelgė į Taką. Raumenims nekaip sekasi geografija. – Šveicarijoje.

      Takas kilstelėjo antakį. Buvo įpratęs, kad žmonės susidaro išankstinę nuostatą apie jo protą. Tiesą sakant, dažniausiai jis taip ir vaidindavo – nes pričiupti arogantiškus žmones velniškai smagu.

      Panašu, kad su Kese jis išties pasismagins.

      – Ji šiauriau Airijos, ar ne?

      Kesė papūtė lūpas.

      – Europoje.

      – Europoje? Velnias, – tarė Takas, paryškinęs akcentą. – Visada painioju.

      – Žinoma, jei kalbi apie Saugumo Tarybą, – tęsė Kesė, nes gilus, nosinis jo akcentas palietė kažkokias nematomas stygas, kurių ji nė nežinojo turinti. – Tai ji Niujorke. Ir tau nusišypsotų sėkmė, nes Australija kaip tik gavo vietą Saugumo Taryboje.

      Takas metė kreivą žvilgsnį į Džiną, ši mirktelėjo ir išsišiepė, akivaizdžiai mėgaudamasi tuo, kas dedasi. Takas jau norėjo pasakyti kažką panašaus į Saugumo Taryboje jie dėvi tuos juokingus mėlynus šalmus, ar ne, bet staiga pasigirdo despotiškas Risės senelės sesers Ados balsas.

      – Samuelis Takeris, – tarė ji savo ryškiu, arogantišku Niujorko akcentu. – Kaip čia prasmukai nepastebėtas?

      Takas atsistojo ir nusišypsojo moteriai, save vadinusiai šeimos matriarche. Būdama užkietėjusia janke, dažniausiai ji apsimesdavo, kad kiti nė neegzistuoja, bet jis jautė prielankumą aštrialiežuvei aštuoniasdešimtmetei.

      – Teta Ada, – tarė jis, griebdamas ją į glėbį ir širdingai apkabindamas. – Kaip matau, vis dar daili it paveikslėlis.

      Kesė, pajutusi, kad Takas ir visa užvaldantis jo vyriškumas leido jai atsikvėpti, susmego kėdėje.

      – Nemeilikauk man, jaunuoli. Ko iš taip toli atsibeldei?

      Takas mostelėjo stalo link.

      – Palaikau kompaniją Risės draugėms.

      – Risė… – purkštelėjo Ada. – Nubėgo paskui tą jūrininką… Ta mergaitė pametė protelį, su kuriuo gimė… Laimei, man ji vis tiek patinka.

      – Nagi, teta Ada, – erzino Takas. – Maniau, kad aš tavo numylėtinis. – Ada žaismingai plekštelėjo jam per petį, tada СКАЧАТЬ