.

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ dar, – pakartojo Džina.

      Nusilenkusi visažinei, Kesė paėmė tūbelę ir nuėjo.

      Takas atėjo prie stalo, kur buvo pasodintas. Jam maudė kelį, bet jis to nepaisė, nes stebėjo geidulingą sekso dievaitę varno juodumo plaukais. Ji vilkėjo kažką raudono ir aptempto, sėdėjo ir žiūrėjo į jį šypsodamasi putliomis lūpomis. Būdamas patyręs moterų vilkas, jis mėgavosi vaizdu.

      Mestelėjo jai vieną iš tų savo žudikiškų šypsenų. Žinojo, kad tai žudo, nes Cosmopolitan straipsnyje apie jį visas puslapis buvo skirtas neįtikėtinai gudriai jo šypsenai.

      – Nagi, regis, man ši naktis bus sėkminga, – nutęsė jis, sąmoningai ištempdamas balses, viliodamas ją pietietišku savo žavesiu. Jo akcentas per visus tuos kelionių ir gyvenimo toli nuo Teksaso metus atbuko, bet prireikus jis vis dar galėjo juo pasinaudoti.

      Anot žurnalų, moterys tiesiog dievina pietietišką kaimietuko charizmą.

      Džina kilstelėjo elegantiškai išlenktą antakį.

      – Ak, nejaugi? Papasakok plačiau, – sumurmėjo ji.

      – Aaa, tu britė. – Jis išsiviepė. – Džina, ar ne?

      Ji linktelėjo.

      – O tu puolėjas.

      Takas patikrino artimiausią ranka užrašytą kortelę su vardu ir nusivylė pamatęs, kad sėdės tiesiai priešais šią seksualią anglę. Jis iškėlė kortelę ir pažvelgė į moterį.

      – Ką manai, gal pakeiskime šitą su ta, kuri šalia tavęs?

      – Hmm… – Džina padėjo alkūnes ant stalo, pasirėmė smakrą delnu ir apsimetė galvojanti. – Manau, Risė norėjo mudu atskirti.

      Takas metė jai įsižeidusį žvilgsnį.

      – Ir kodėl gi?

      – Manau, ji bijojo, kad mudu susipešime.

      Jis ir toliau vaidino įsižeidusį.

      – Dėl ko?

      – Dėl jos neseno… pavadinkime tai… išsiskyrimo su jaunikiu. Geriausiu tavo draugu?

      – Ak. Na, jei tai nerūpi Dilanui, kodėl turėčiau pykti aš, ar ne? Be to, – pridūrė Takas, prisitraukęs kėdę ir atsisėdęs, protestuojant maudžiančiam keliui. – Puikiai galiu flirtuoti ir iš šitos pusės.

      Džina nusijuokė. Negalėjo susilaikyti. Šio milžino puolėjo ego buvo kaip visos Šiaurės Amerikos.

      – Negi tu toks geras?

      – Brangute, aš geriausias.

      Džina iš tolo pastebėjo prie stalo grįžtančią Kesę. Dirstelėjo į Taką. Būtų neblogai pamatyti jį šiek tiek nuleistą ant žemės.

      – Suveikia kaskart, ar ne?

      Takas išsišiepė, pamatęs staigiai užsiliepsnojusias jos akis.

      – Kaskart.

      – Niekas neatsparus tavo žavesiui?

      Takas papurtė galvą.

      – Moterys mane dievina. Jei objektas moteriškos lyties ir kvėpuoja… – Jis gūžtelėjo pečiais ir apakino ją dar viena plačia šypsena. – Ką galiu pasakyti? Turiu dovaną.

      Džina atsakė šypsena. Jis išties pribloškiamai gražus vyras, o geležinis jo pasitikėjimas savimi tik pridėjo žavesio. Gaila, kad ji nenusiteikusi žaidimams, nes naktis lovoje su Taku būtų puikus būdas užmiršti, kaip ji susimovė prieš daugelį metų.

      Bet nebuvo tam nusiteikusi.

      Vos tik diskotekų vedėjas užgrojo pirmąjį vakaro kūrinį, Takas išnaudojo progą.

      – O, groja mūsų dainą, – erzino jis. – Gal baikime apsimetinėti ir tiesiog pašok su manimi, Džina?

      Džina akimirką susimąstė, nepamiršdama, kad prie jų vis artėja Kesė.

      – Ne, priversti mane šokti būtų pernelyg paprasta. Gal norėtum susilažinti?

      Takas jai nusišypsojo. Moteris, kuri mėgsta lošti – vis geriau ir geriau. Jis palinko į priekį.

      – Klausau pastatęs ausis.

      – Lažinuosi, kad jos… – Džina kinktelėjo galva, parodydama į Kesę, – pašokti nepriversi.

      Takas pasisuko kėdėje pasižiūrėti, ką jam parinko Džina. Jų link žingsniavo maždaug Džinos amžiaus moteris violetine suknele. Ilgi rudi jos plaukai laisvomis garbanomis krito ant dailių pečių. Ji turėjo mielą nosytę, gražias akis ir įdomias lūpas, ėjo, regis, visiškai abejinga aplinkiniams, o jos kaktą puošė vos žymi raukšlė, lyg mintimis ji būtų visai kitur.

      Tikrai ne anglė katytė.

      Nepriminė ji ir įprastos futbolo ir futbolininkų gerbėjos. Vis dėlto ji juk moteris, o Takas mėgo iššūkius. Atsisuko atgal ir nusišypsojo Džinai.

      – Saldainiukas.

      Džina nusijuokė.

      – Va čia tai bus įdomu.

      Takas kilstelėjo antakį.

      – Ką gausiu laimėjęs?

      Džina nusišypsojo.

      – Kesės kompaniją, žinoma.

      Takas kryptelėjo galva.

      – Žinoma.

      Nepaisant ankstesnio nerimo dėl to, kad palieka Džiną ir Taką drauge, per tas penkiolika minučių Kesė nė karto apie tai nesusimąstė. Jos mintys sukosi apie astronomijos mokslinio darbo, kurį skaitė vakar vakare, atradimus. Džinos liepta net lūpdažiu dažėsi visiškai apie tai nemąstydama, tik prisimindama stebinančią informaciją.

      Grįžusi prie stalo ji akimirką nustebo, pamačiusi drauge su Džina sėdintį Taką – panašu, kad juodu visai gerai sutarė. Mintis apie mokslinį darbą trumpam nuvijo šalin.

      – Ar čia viskas gerai? – paklausė ji.

      Takas giliai įkvėpė, atsistojo ir apakino Kesę geriausia labas, mažule šypsena.

      – Labas, – prabilo jis. – Aš Risės pusbrolis Takas. – Jis ištiesė ranką. – Neįtikėtinai malonu susipažinti, panele.

      Kesė sutrikusi sumirksėjo jam. Į galvą vienu metu šovė dvi mintys. Tas vyras įstabiai kvepia. Ir tai ne jo kvepalai, nes ji buvo beveik tikra, kad nieko dirbtino neužuodžia. Gal tik muilo ar dezodoranto dvelksmas.

      Bet šitai buvo kur kas primityviau. Stipriau. Galingiau. Ji troško prispausti nosį prie jo marškinių СКАЧАТЬ