Blekhokai: Eleinos pažadas. Barbara McCauley
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу Blekhokai: Eleinos pažadas - Barbara McCauley страница 4
Название: Blekhokai: Eleinos pažadas
Автор: Barbara McCauley
Издательство: Сваёню книгос
Жанр: Зарубежные любовные романы
Серия: Aistra
isbn: 978-609-406-776-1
isbn:
Di Džėjus Bredšou buvo gerbiamas ir galingas.
Eleinai į tai buvo nusispjaut, bet ji žinojo, kaip tai svarbu Trėjui. O brolis jai rūpėjo. Jie dažnai ginčydavosi, netgi skaudino vienas kitą, bet ji jį mylėjo.
Paleisk jį, – sakė Trėjus.
Bet kaip?
Ji stebėjo, kaip Trėjus prieina prie Bredšou ir abu vyrai pasuka į arklides. Eleina užsimerkė ir giliai įkvėpė. Suvokė, kad negali uždrausti parduoti žirgą, kaip negali sustabdyti prasidėjusio lietaus.
ANTRAS SKYRIUS
Audra atslinko akimirksniu. Dangų ėmė čaižyti žaibų botagai ir vis garsiau dundėjo griaustinis. Lietus pylė kaip iš kibiro, vandens lašai atšokdavo nuo sauso dulkėto kelio ir tvenkėsi kūdros dydžio balose prie arklidžių. Rančos darbininkai suskubo raminti sunerimusius žirgus ir nešti įrankius į pastogę. Di Džėjus nusekė paskui Trėjų aukštyn mediniais verandos laiptais.
– Jį nelengva įvesti į sunkvežimį ar iš jo išvesti, – trepsėdamas ant storo durų kilimėlio, Trėjus turėjo kone šaukti, kad jo žodžius išgirstų pro šniokščiantį lietų. – Jeigu nuspręsite jį pirkti, patys jums atvešime.
Di Džėjus nusipurtė lietaus lašus, nusivalė purvą nuo batų ir, įėjęs pro plačias duris, nusiėmė skrybėlę. Ant spindinčių kietmedžio grindų buvo patiestas kutais apsiūtas tamsiai raudonos ir ryškiai žalios spalvos rytietiškas takas. Ant gelsvų sienų abipus plačių ąžuolinių laiptų kabojo šeimos nuotraukos. Apačioje garsiai tiksėjo daugiau kaip dviejų metrų aukščio raudonmedžio laikrodis. Velnias. Di Džėjus staiga prisiminė, kad tokiu metu jau turėjo būti pakeliui į namus.
Staiga švystelėjo žaibas ir sugriaudėjo perkūnija – taip arti, kad visas namas sudrebėjo, sumirkčiojo šviesos.
– Gal persigalvosite ir liksite vakarieniauti? – Trėjus švystelėjo skrybėlę ant kablio, įtaisyto šalia durų. – Bent jau palaukite, kol audra aprims.
– Ačiū, – nors ir užuodęs nepaprastai gardų kvapą, Di Džėjus papurtė galvą. – Norėčiau kuo greičiau leistis į kelią.
– Šiandien tai tikrai niekur nenuvažiuosite, tik ne per tokią liūtį.
Iš už kampo, šluostydamasis rankas į žalią dryžuotą virtuvinį rankšluostį, išlindo vyriškis, ne aukštesnis – ir ne platesnis – už tvoros stulpą. Jo antakiai ir ūsai buvo pražilę bei šiurkštūs, o ilgi žili plaukai surišti į uodegėlę. Aplink akis buvo matyti daugybė raukšlelių.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.