Blekhokai: Eleinos pažadas. Barbara McCauley

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ dažnai spoksoma. Ji buvo įpratusi prie to ir dažniausiai nė nekreipdavo dėmesio.

      Tačiau šį kartą buvo kitaip.

      Jos kūnas nepakluso jos valiai: pulsas padažnėjo, oda dilgčiojo, krūtys sustangrėjo. Ji matė, kaip patamsėja vyro akys ir įsisiurbia į jos akis. Jis klausiamai kilstelėjo antakį, jai norėjosi apsisukti ir bėgti.

      – Eleina.

      Išgirdus Trėjaus balsą paslaptinga trauka staiga dingo. Ji krūptelėjo ir atsisukusi išvydo ateinantį brolį. Dėkui Dievui. Ji pažvelgė į Trėjų – į jo tamsius plaukus, griežtus veido bruožus ir, kaip įprasta, surauktus antakius – ir viskas stojo į savo vėžes.

      Trėjus žvilgtelėjo į seserį, paskui – į vyriškį, stovintį per kelis žingsnius nuo jos.

      – Ponas Bredšou?

      – Di Džėjus, – vyras žengė pirmyn, norėdamas paspausti ištiestą Trėjaus ranką. – Jūs tikriausiai Trėjus.

      Bredšou? – Eleina stebėjo, kaip vyrai sveikinasi. Po kelių akimirkų ji pagaliau atsitokėjo. – Di Džėjus, tas pats Di Džėjus Bredšou?Turtingesnis ir už patį poną Dievą, geidžiamiausias Teksaso jaunikis Di Džėjus Bredšou?

      – Matau, jau susipažinote su mano seserimi, – pasakė Trėjus.

      Di Džėjus žvilgtelėjo į ją.

      – Tiesą sakant, dar nepriėjome prie vardų. Eleina, tiesa?

      Nenorėdama dar kartą prie jo prisiliesti – bent jau kol kas – ji susikišo rankas į užpakalines džinsų kišenes ir linktelėjo.

      – Pone Bredšou.

      – Di Džėjus, – jis palietė savo skrybėlės kraš tą.

      – Di Džėjus atvyko apžiūrėti Santano, – pasakė Trėjus.

      – Santano? – Eleina žvilgtelėjo į brolį. – Kodėl?

      – Buvo daug šnekama apie šį žirgą, kurį jūs praėjusį mėnesį nusipirkote iš Čarlio Kuperio, – Di Džėjus atsismaukė skrybėlę. – Kalbama, kad du veterinarai buvo nustatę sąnarių ligą ir jis turėjo būti užmigdytas.

      – Tokia diagnozė dažnai būna neteisinga. – Jai labai pasisekė, kad išgirdo apie Santaną ir pavyko suderėti su žirgo augintoju. – Kuperis turėjo pasiklausti trečios nuomonės.

      – Sutinku, – Di Džėjus linktelėjo. – Kaip tik dėl to prieš kelias dienas buvo atvykęs mano veterinaras.

      Eleina sutrikusi prisimerkė.

      – Atleiskite?

      – Di Džėjus perskaitė savo veterinaro ataskaitą ir norėtų pirkti Santaną, – pasakė Trėjus. – Tu tikriausiai buvai mieste, kai jis buvo užsukęs.

      Eleina žvilgtelėjo į brolį.

      – Taip, tikriausiai, – išspaudė ji pro sukąstus dantis.

      Kaip patogu, – galvojo ji: prieš dvi dienas Trėjus išsiuntė ją į miestą nupirkti motinai vaistų.

      – Trėjau, ar galėtume šnektelėti? – ji stengėsi kalbėti kuo nerūpestingesniu tonu.

      Trėjus papurtė galvą.

      – Vėliau, El.

      – Būtų geriau dabar.

      – Eleina…

      – Pasikalbėkite, – Di Džėjus užsikišo nykščius už diržo ir gūžtelėjo petimi, – aš palauksiu.

      – Ačiū, – Eleina apsisuko ant kulnų ir skubiai išžingsniavo iš arklidžių. Karštas vėjas priplakė palaidas jos plaukų sruogas prie veido, o slegiantis karštis, regis, užgniaužė kvapą. Deja, ši diena netinkama žmogžudystei – būtų sudėtinga nutempti kūną.

      Jiems paėjus tolėliau, Eleina atsisuko į brolį.

      – Kodėl man nepasakei?

      – Apie Bredšou ar Santaną?

      – Po velnių, Trėjau, nevaidink nekalto, – iškošė ji pro sukąstus dantis. – Žinojai, kad tam nepritarsiu.

      – Todėl ir nesakiau, – jis sukryžiavo rankas ir pažvelgė į ją. – Tai verslas, Eleina.

      Eleina įsisprendė į klubus ir ryžtingai atrėmė nelinkusio diskutuoti brolio žvilgsnį.

      – Puikiai žinai, kad aš dar prižiūriu Santaną.

      – Sakei, kad jo koja jau sugijo. – Vienas iš rančos darbininkų pašaukė Trėjų, tačiau šis pamojo, kad jo netrukdytų. – Jei Bredšou veterinaras tam pritaria, mes parduosime žirgą. El, gal pamiršai, kad mes tuo ir verčiamės – parduodame žirgus.

      – O tu nepamiršai, – atšovė ji iš pykčio gniauždama kumščius, – kad aš rūpinuosi, jog žirgai būtų parengti parduoti. Taip, Santano koja sugijo, bet jis dar nepasiruošęs.

      – Gal greičiau tu esi nepasiruošusi? – paklausė Trėjus.

      Ji neketino sutikti, bet susitvardė.

      – Taip neteisinga, Trėjau.

      – Tai neturi nieko bendra su teisingumu, – vyras nusišluostė prakaitą nuo antakio. – Tai verslas: jei Bredšou nori to žirgo dabar, tai dabar jį ir gaus.

      – Man reikia dar kelių savaičių, kad…

      – Jeigu jis pateiks pasiūlymą, sandoris įvyks. – Tolumoje pasigirdo griaustinis ir Trėjus dar labiau susiraukė. – Galime stovėti čia ir tuščiai ginčytis, bet geriau pasistenk su tuo susitaikyti ir gyventi toliau.

      – Tau tai puikiai sekasi, tiesa? Gyventi toliau, – sarkastiškai tarstelėjo Eleina ir iškart pasigailėjo išsprūdusių žodžių. Troško juos susigrąžinti.

      Trėjaus žandikaulis suvirpėjo.

      – Kažkas iš šeimos turi tai daryti. Privalome rūpintis ranča, Eleina. Skrajodami padebesiais sąskaitų neapmokėsime.

      Ji giliai įkvėpė, leisdama jo geliantiems žodžiams nuvilnyti kūnu.

      – Tai štai ką, tavo manymu, aš čia veikiu? Skrajoju padebesiais?

      Trėjus sučiaupė lūpas. Nebuvo kada ginčytis – vėl sudundėjo griaustinis, šįkart garsiau ir arčiau. Besiaiškindami jie nė nepastebėjo, kaip sparčiai artėja juodi debesys.

      Atsidusęs Trėjus nusiėmė skrybėlę ir ranka perbraukė plaukus.

      – Niekas čia tiek daug nedirba kaip tu, sesute, – tyliai atsakė jis. – Žinau, СКАЧАТЬ