Aukštakulnių suviliotas. Trish Wylie

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ tuojau žengė atbula, rankos nusviro. Akys įsmigo jam į krūtinę. Buvo įsiutusi, negalėjo patikėti, kad Denis turėjo įžūlumo ją paliesti, o dar blogiau – kad šitaip sureagavo jos kūnas. Džo patiko, kai pasaulis tvirtai stovėjo, nuoširdžiausiai ačiū, o jei Denis sužinos, ką jai padaręs…

      Sunėrusi rankas ant sunkių krūtų vėl užrietė smakrą.

      – Tie milžiniški pėdsakai, kuriuos palikai ant mano sofos, tikrai kompensuoja pusę tuzino taurių.

      – Jei daugiau neturi ko veikti, pliurpk su šeima apie mane – įsitaisysi hobį.

      Ji kostelėjo iš nuostabos.

      – Tikrai turiu kuo užsiimti.

      – Tik ne pasimatymais, – ramiai metė jis.

      – Ką turi omenyje?

      – Gal ir buvau primiršęs, kodėl taip ilgai gyveni viena, bet per pastarąją valandą atmintis sugrįžo. – Jis irgi sunėrė ant krūtinės rankas. – Bent pamąstyk, kad nors retkarčiais maloniai elgdamasi turėtum šansų pasimylėti.

      – Nuo kada mano seksualinis gyvenimas tapo tavo reikalu?

      – Manau, kad kaip tik tada, kai mano santykiai su šeima tapo tavo reikalu.

      Sukaupusi jėgas, kurios praeityje padėjo laimėti dar ne tokius ginčus, Džo saldžiai nusišypsojo.

      – Pasistenk, kad išeinant durys netrinktelėtų per sėdynę.

      – Tiek tegali? – pakėlė antakius Denis. – Trūksta praktikos. – Jis tvirtai linktelėjo: – Nesijaudink, tuojau tave parengsime mūšiui.

      Džo sunkiai atsiduso ir pasuko prie durų. Ji nežiūrėjo, kaip vyras žingsniuoja per kambarį. Bet dėl kažkokios nežinomos priežasties išgirdo save sakant:

      – Ar tu nepavargsti?

      Iš kur tai?

      Danielis sustojo, pasuko galvą ir įdėmiai ją apžiūrėjo.

      – Išvarai, mažute?

      Ji susiraukė, nes švelniai ištartas klausimas kažkaip keistai paveikė krūtis.

      – Nevadink manęs mažute.

      Vyras nepajudėjo, ir atrodė, kad oras tirštėja. Nelemti hormonai – net jei ji būtų rinkoje, Danielis – tikrai paskutinis vyras…

      – Tarsimės dėl paliaubų?

      Bala žino, kas ją patraukė už liežuvio, o dabar Danielis siūlo tapti draugais? Džo nusikvatojo.

      – Negi susidarė įspūdis, kad mojuoju balta vėliava? Kalbu apie tave, ne apie save. Atrodai pavargęs, Danieli, – pasipūtė ji. – Negi išsibaigė energija, padedanti prieš visus vaidinti mielą vaikinuką?

      Jo akys patamsėjo:

      – Abejoji dėl mano pajėgumo, mažute?

      Ta mažutė rimtai erzino.

      Denis žengė žingsnį artyn ir palenkė galvą taip, kad ji pajuto šiltą alsavimą ant skruosto.

      – Prastai sumanei, – perspėjo jis.

      Nepaisydama smarkiai plakančio pulso Džo išsitiesė. Nuo vaikystės gyveno pagal savo kodeksą, dar ir dabar nelengva jį pažeisti net dėl keleto žmonių, kuriuos įsileido į slapčiausią širdies kamputį. Pasirodyk silpna, ir galas. Tik dėl kaukės išgyveno tą gyvenimo periodą, kai jautėsi nematoma. Karjeros pradžioje visi kritikavo manydami, kad profesionalūs žodžiai neskaudina. Taigi nors širdis plakė neritmingai, veidas buvo ramus lyg dzenbudizmo mokytojo.

      – Turėčiau išsigąsti?

      Vyras grėsmingai nusišypsojo.

      – Toliau taip viliok, ir iš tikrųjų susidomėsiu. Ir gana greitai.

      – O tu – tikras linksmuolis. Nežinojau, – pakėlusi ranką mergina paplekšnojo per plačios krūtinės vidurį. – O dabar būk paklusnus berniukas ir anksti eik į lovytę. Nesugriaukime to puikaus įspūdžio, gerai? – Džo pastūmė jį delnu, kad galėtų atidaryti duris. – Kaipgi sudarytum priešingai lyčiai įspūdį, kad esi tas išsvajotasis, jei remtumeisi tik savo asmenybe?

      – Tu pasakyk.

      Patraukusi ranką nuo krūtinės ji apsivijo pirštais raumeningą ranką ir stumtelėjo pro duris. Kai jis jau buvo koridoriuje ir šypsodamasis žiūrėjo į ją, Džo atsirėmė petimi į durų staktą ir atkišo smakrą. Prisimerkė. Atrodė, kad jis žino kažką, ko ji nenutuokia.

      Ir tai jai nepatiko.

      – Prisipažink, tau to trūko.

      Pakėlusi akis mergina dėbtelėjo į lubas ir giliai įkvėpė:

      – Ne, negalėčiau patvirtinti.

      – Kas dar, be manęs, pasiųstų tave ten, kur tau reikia?

      – Kalbi taip, tarsi gerai mane pažinotum ir suprastumei, ko man reikia. – Ji papurtė galvą. – Tu visai manęs nepažįsti, Danieli. Bijai pažinti.

      – Tikrai? – ramiai paklausė jis.

      – Taip, tikrai, nes jei pažintumei, paaiškėtų, kad klydai, o mes abu žinome, kaip nemėgsti prisipažinti klydęs. – Ji apsižvalgė koridoriuje lyg ieškodama galinčių nugirsti ausų ir tyliai pridūrė: – O blogiausia, kad galiu tau patikti. O šito negali būti, ar ne?

      Džo žiūrėjo į jo per daug mėlynas akis svarstydama, ar jis beprisimena, kaip tas karas tarp jųdviejų prasidėjo. Pagalvojusi suprato, kad pati nebežino. O kas supriešino Danielį su kitais šeimos nariais?

      Visi pasiekia tašką, kai bando susitvarkyti gyvenimą. Ji susitaikė su daugeliu dalykų, kurių negalėjo pakeisti. Danielis – vienintelis žmogus, šalia kurio ji elgdavosi ne kaip suaugusi, ir mergina susimąstė kodėl. Turbūt ne jam vienam reikia gero nakties miego.

      Džo pati nustebo apimta akimirkos silpnumo.

      – Pasakyk tai sau prieš užmigdamas.

      – Miegu puikiai, – atkirto jis. – Gali dėl manęs nesirūpinti.

      – Aš ir nesirūpinu…

      – Tiesiog padaryk abiem paslaugą – nelandžiok į mano reikalus. Jei kišiesi, galiu ir aš kaišioti nosį į tavuosius.

      – Neturiu ko slėpti, – pamelavo ji. – O tu?

      – Nespausk manęs, mažute.

      Jai pavyko prikąsti liežuvį neleptelėjus arba ką? Bet ne tik dėl to, kad norėjo elgtis kaip suaugusi. Buvo dar kažkas, Džo tai jautė. Ne tik atšalo jo žvilgsnis, bet ir pečiai įsitempė, balsas tapo grėsmingas. СКАЧАТЬ