Aukštakulnių suviliotas. Trish Wylie

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ į butą mergina staiga sustojo kaip įbesta ir nusikeikė: pas Denį liko telefonas. Visas jos gyvenimas tame technologijų stačiakampyje. Nužingsniavusi į virtuvę pakėlė namų telefono ragelį, pasitikslino ant storai apklijuotų šaldytuvo durelių prilipintame lapelyje ir surinko naująjį jo sesers numerį.

      – Dabar jis kalbasi su tavo motina.

      – Ką jam padarei? – perklausė Livė.

      – Pasakiau, ką apie jį galvoju.

      – Tiesiai į akis?

      Džo ėmėsi to, ką buvo pradėjusi: paspaudė kavavirės mygtuką.

      – Man niekada nebuvo sunku jam tiesiai šviesiai išrėžti, ką galvoju. Juk žinai.

      Į duris tvirtai pabeldė.

      – Luktelėk.

      Pravėrusi duris ir pamačiusi primerktas mėlynas akis ji paėmė iš Danielio telefoną, o į jo vietą įbruko tą, kurį laikė rankoje.

      – Tavo sesuo.

      Keldamas ragelį prie ausies Denis peržengė slenkstį.

      – Labas, sesute, kas nutiko?

      Džo sumirksėjo. Kaip šis vyras atsidūrė jos bute?

      Užstūmusi duris apsisuko ir sugrįžo į virtuvę.

      Tegul nemano, kad dažnai čia lankysis. Leisti laiką su juo – toks malonumas kaip nusilupti nagus. Mergina apsidairė staiga sumažėjusiame kambaryje ir susiraukė pamačiusi, kad Denis akies kampeliu ją stebi. Jis nužvelgė jos kūną, kiek ilgiau užtruko prie kojų. Kas čia dabar? Džo susilaikė nedirstelėjusi, ką vilki. Drabužiai tinkami. Dengia daugiau nei tada, kai juodu matėsi paskutinį kartą. Jai patinka, kad su juodomis kelnėmis aukštu liemeniu kojos atrodo ilgesnės, ypač kai dar apsiauna tamsiai raudonus aukštus kaip dangoraižiai Louboutins batelius. Penkių pėdų ir šešių colių, ji ir taip nėra mažutė. Tačiau paskaičiavus, kiek modelių lyg amazonių sukinėjasi aplinkui darbo valandomis, ji dėkinga už kiekvieną papildomą ūgio colį.

      Džo papurtė galvą. Ir ko rūpintis, ką Denis mano? Šio vyro žinios apie madą tilptų ant mažojo pirštelio. Puikus įrodymas – jo džinsai.

      Sprendžiant iš to, kaip išdėvėti per kelius ir aplink kišenes ant…

      Džo staigiai pakėlė akis. Jei Denis pamatys spoksančią į sėdmenis, erzins iki gyvenimo galo.

      Jau ir taip vaikino ego sulig Teksasu.

      – Toks mano darbas, – nekantriai kalbėjo jis, žingsniuodamas aplink kambarį. – Virvė buvo per trumpa… Neužteko laiko… Žinojau, kad jie mane saugo. Jau baik, neabejoju, kad tavo draugei reikia paskambinti dar bent trims…

      Nesidrovėdama Džo paėmė savo mėgstamiausią puodelį ir padėjo ant spintelės. Tikėjosi, kad Livė duos jam velnių, juo labiau kad tik ką prisipažino kvailai elgęsis. Koks idiotas atkabina saugos lyną tokiame aukštyje? Negi negirdėjo apie tokį niekutį kaip sunkio jėga?

      Atsisukusi į pradėjusią burbuliuoti kavą klubu atsirėmė spintelėn, sunėrė rankas ir stebėjo žingsniuojantį Danielį. Šis sukando dantis, plati krūtinė kilnojosi po Giants marškinėliais. Atrodė… nusivaręs? Ne, nusivaręs netikslus žodis. Gal pavargęs – lyg pastaruoju metu prastai miegojęs. Nelabai rūpi, bet kad Livė klausinėjo, kaip jis atrodo, reikėjo apžiūrėti kiek atidžiau, o kad jau pradėjo… Gerai, jei kas sušvirkštų tiesos serumo, gal Džo ir pripažintų suprantanti, kodėl Deniui nusišypsojus moterys virsta iš klumpių. Gyvos mėlynos akys, rusvi plaukai, tvirtas smakras su švelniu šešėliu… Dar pridėjus ilgą liekną, raumeningą kūną Manhatane neliks nė vienos mergužėlės, kuri nepasiūlytų savo telefono numerio. Tik ilgiau šio vyro dėmesio nepavyks išlaikyti.

      – Jau gali liautis. Man viskas gerai. Negi tau nereikia planuoti vestuvių? Juk prižadėjau, būsiu. – Denis apsidairė kambaryje. – Ji tau perskambins.

      Jam dar nespėjus padėti ragelio Džo jau buvo perskridusi butą ir su plačia šypsena atvėrusi duris.

      Tik Denis nesusiprato, didžiule ranka uždarė medines duris ir įsirėmė delnu jai už galvos. Visu kūnu palinko artyn. Jei juodu būtų lauke, užstotų saulę.

      – Mums būtinai reikia pasikalbėti, – nukirto.

      Ne, nereikia. Išeikvojusi kantrybės likučius Džo sugriežė dantimis. Jau svarstė, kaip į Denio batus smigtų jos kulniukas, bet šis atsidusęs pridūrė:

      – Gal kitiems ir patinka, kai kaišioji mažą nosytę į jų reikalus. Tik ne man.

      – Pabandyk atsiliepti telefonu, ir nereikės kištis. – Mergina pakėlė antakį. – Negi nesupranti: tavo šeima manė, kad nori žūti.

      – Nenoriu žūti.

      – Atkabinti saugos lyną – standartinė procedūra, ar ne?

      – Atsistok ant kėdės.

      Džo atšoko:

      – Ką?

      – Ką girdėjai.

      Mergina nė nekrustelėjo, todėl Denis suėmė jos riešą dviem pirštais ir nusivedė per kambarį. Karščio banga nusirito per ranką, Džo pakėlė smakrą ir susiraukė.

      Jis dar ir liečia ją? Niekada nelietė. Vis atrodydavo, kad ji karantino zonoje.

      – Ką darai? – paklausė Džo.

      – Rengiu pasirodymą…

      Vyras paleido riešą, čiupo už liemens ir užkėlė ant minkštos kėdės. Džo išplėtė akis.

      – Ką sau leidi? Nelipk ant mano baldų!

      Išskėtęs kojas pečių plotyje ant minkštų sofos pagalvėlių jis kelis kartus šoktelėjo – išmėgino spyruokles, tada mostelėjo smakru:

      – Šok.

      – Ką?

      – Šok.

      Na, to jau per daug. Džo nenusiteikusi žaidimams. Kiek jam – penkeri?

      Kai mergina bandė nusikabaroti nuo kėdės, vyras ilga ranka apkabino ją per liemenį ir ji pakibo ore. Paskui pajuto atsitrenkusi tarsi į karščio sieną ir garsiai aiktelėjo. Pakėlusi galvą pažvelgė jam į akis, abiejų nosių galiukai beveik susiglaudė.

      Kas. Per. Velnias?

      – Matai… – hipnotizuojamai sududeno jis, – …viską lemia pusiausvyra…

      Danielis keistai nužiūrinėjo merginos veidą – lyg nematęs. Dar labiau trikdė, kad nebuvo nė vienos vietos, kuria jie nesiliestų. Džo krūtys taip prisispaudė jam prie krūtinės, kad buvo sunku kvėpuoti, pilvu vilnijo erotiški virpesiai. Kaip ji gali žavėtis СКАЧАТЬ