Viskas, kas jai skirta. Emily McKay

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ pakėlė akis ir pamatė per prieškambarį atskubančius dar penkis žmones – dvi moteris ir tris vyrus.

      Vyrus ji pažinojo visus. Savo brolius Daltoną ir Grifiną Keinus bei Kuperį Larsoną. Tiedvi moterys, ko gero, jos svainės Lanė ir Sidnė.

      Megė nustebo, kad būtent Kuperis paskubino žingsnius ir pasilenkė prie Poršijos. Švelniai pakėlė jos galvą ir pečius, ir Megė išsirangė iš po jos.

      – Ji apalpo, – išpyškino Megė. – O aš bandžiau ją sulaikyti.

      – Ačiū, – tarė Kuperis ir tyliai nusikeikė. – Na, ji ir supyks.

      – Juk bandžiau ją sulaikyti! – atkakliai tvirtino ropšdamasi Megė.

      – Ne dėl tavęs, – sumurmėjo Kuperis. – Dėl to, kad apalpo. Jau antrą kartą šią savaitę. Ji širsta, kai taip atsitinka.

      Jei Megė gerai prisimena iš nuotraukų „Hjustono kronikos“ aukštuomenės gyvenimo skiltyje, raudonplaukė moteris – tai Sidnė, ji priklaupė prie Kuperio ir uždėjo ranką jam ant dilbio.

      – Ar su ja viskas bus gerai?

      Kuperis linktelėjo galvą, bet šypsena nepaslėpė susirūpinimo.

      – Gydytojas tvirtina, kad per pirmus tris nėštumo mėnesius daugeliui moterų taip nutinka.

      Sidnė pažvelgė į Megę.

      – Ačiū, kad ją sulaikei – dievaži.

      – Pala. Ką? – traukdamasi tolyn paklausė Megė. Ji dirstelėjo į Sidnę, į Kuperį, o tada į kitus tris, vis dar tebestovinčius kur stovėję. – Aš ne…

      Kai pažvelgė į Daltoną, tas tyliai murmtelėjo: „Velnias.“

      Dabar visi įsistebeilijo į ją. Lyg ji būtų su keliomis galvomis. Ar kažkaip būtų supratę, kad ji atsibeldė šantažuoti jų tėvo.

      Megė bematant pašoko ant kojų ir atkišo delnus jų pusėn. „Nepadariau nieko blogo.“ Kol kas.

      Kita moteris, Lanė, ilgų tamsių plaukų ir panaši į šių laikų Snieguolę, visus priekaištingai nužvelgė.

      – Dievaži, jūs ją bauginate. – Tada šypsodamasi žengė žingsnį į priekį. – Nė vienas iš mūsų nemano, kad kaip nors pakenkei Poršijai. Gerai, kad buvai šalia ir ją sulaikei. Argi ne? – Ji kumštelėjo alkūne Daltoną.

      Tas žingtelėjo artyn.

      – Taip, žinoma.

      Megė su nepasitikėjimu pažvelgė į visus brolius iš eilės. Jie taip elgiasi ne iš dėkingumo, kad ji sulaikė virstančią Poršiją.

      – Suprantate, geriau jau eisiu.

      Daltonas, Lanė, Grifinas ir Sidnė vienu metu žengė Megės link, kambaryje pasigirdo jų vieningi prieštaravimai.

      Ką gi. Kažkas nesuprantama.

      Megė žengė dar keletą žingsnių link durų.

      – Aš… hm…

      – Neišeik, – paprašė Lanė. O kiti bijojo net krustelėti, lyg Megė būtų kokia išsigandusi stirna.

      Puiku. Jai neleidžiama išeiti. Atsitiktinai dėl jos kaltės apalpo turtinga nėščia moteris, ir dabar jie stengiasi ją sulaikyti, kad iškviestų policiją ar padarytų ką nors panašaus. Nors turbūt ji pernelyg įtari.

      Poršija pamažu atsigavo, sudejavo ir pasikėlė ant alkūnių.

      – Kodėl negaliu eiti? – neryžtingai paklausė Megė.

      – Ir vėl. – Poršija apsižvalgė aplinkui ir sumirkčiojo. – Ar ką praleidau?

      Kuperis, laikydamas apglėbęs ją per pečius, nubraukė jai nuo akių plaukus.

      – Dar nebuvai taip ilgai apalpusi.

      Lanė pasinaudojo tuo, kad buvo nukreiptas dėmesys, žengė žingsnį pirmyn ir pačiupo Megę už rankos.

      – Negali išeiti, nes esi prarastoji Holisterio duktė. Esi jų sesuo!

      – Žinau, kad esu jų sesuo. O iš kur jie tai žino?

      Ir vėl visi atsigręžė ir tarė:

      – Tu žinai?

      Antras skyrius

      Praėjus pusei valandos, kai Megė vos pati nenualpo, Keinai iš prieškambario ją įviliojo į skoningai įrengtą priimamąjį priekiniame korpuse. Daltonas pilstė gėrimus. Visus kitus jis kuo puikiausiai pažinojo, tad nereikėjo teirautis, kokio gėrimo kas norėtų, bet kai atėjo Megės eilė, dūrė į ją žvilgsniu ir klausiamai pakėlė antakius.

      – Prašau vandens. – Megei reikėjo išlaikyti blaivų protą. Motina buvo įkalusi į galvą vieną dalyką: turtuoliai it nuodingos gyvatės, o Keinai iš jų pavojingiausios. Jie – koralinės gyvatės. Mirtinai pavojingos kaip barškuolės, tik dukart piktesnės.

      Daltonas padavė Megei stiklinę vandens ir mostelėjo į krėslą su lenkta atkalte, bet ji liko stovėti. Poršija su Sidne įsitaisė ant sofos priešais tą krėslą. Lanė sėdėjo kitame krėsle netoliese, o Daltonas stovėjo šalia. Kiti du vyrai vaikštinėjo po kambarį. Megei to tik ir betrūko, kad sėdėtų pavojaus akivaizdoje.

      – Gerai, dar pakartokite, kodėl manote, kad aš – jūsų sesuo.

      Ir vėl atsiliepė Poršija.

      – Savaime suprantama, tave akys išduoda.

      – Akys?

      – Tavo akys tokios pat mėlynos kaip visų Keinų. – Grifinas parodė pirštu sau į akį. Tada mirktelėjo Megei. – Labai savitos. Visų Keinų tokios.

      – Darote prielaidą, kad aš – jūsų sesuo, nes esu mėlynų akių? Negirdėta kvailystė! Milijonai žmonių turi mėlynas akis.

      – Tiesą sakant, maždaug penki milijonai. – Visi atsigręžė į Poršiją. Ši gūžtelėjo pečiais. – Aš pasidomėjau. Tokios mėlynos akys kaip tavo ypatingos.

      – Bet tai neleidžia daryti išvados, kad aš – Keinų giminės atžala.

      Daltonas pasilenkė ir atsirėmė į žmonos krėslo atkaltę.

      – Bet tu iš tiesų esi Keinų giminės atžala. Argi ne taip?

      Megė pažvelgė į vandens stiklinę ir ją pasukiojo, kad išjudintų ledukus.

      – O jei esu?

      – Mes tavęs ieškome.

      – Regis, – pridūrė Poršija, – tu visur kaišioji nosį, kad СКАЧАТЬ