Viskas, kas jai skirta. Emily McKay

Чтение книги онлайн.

      Graži – tiesa. Rafinuota – taip. Bet ne nėščia. Ne. Dar blogiau.

      Moteris laikė rankose kūdikį. Gražutį, sveiką, putlutį kūdikėlį. Tikrą tobulybę.

      Aukštuomenės gražuolė Granto Šepardo žmona padovanojo jam sveiką ir visais atžvilgiais tobulą kūdikį.

      O jųdviejų duktė turi Dauno sindromą ir prieširdžių pertvaros ydą.

      Megei niekada nešovė į galvą mintis, kad Perlė kuo nors prastesnė už kitus vaikus. Tiesa, mažas plyšelis jos širdutėje kėlė rūpesčių dėl sveikatos, ir dėl to kartais Megė nerimaudavo. Bet Perlė juk savitai tobula.

      Tik ar Grantas tai supras? Ar suvoks, kokia Perlė nuostabi? O jei ne, ar jai pavyks apsaugoti Perlę?

      O po prigimtiniu motinos noru apsaugoti vaiką slypėjo kitas, daug daugiau painiavos keliantis jausmas.

      Įsirangė pavydo kirminėlis, ir ne dėl to kūdikio ar Perlės, o vien dėl moters, kuri pasirodė esanti Granto žmona.

      Megė nenorėjo būti ta tobula blondinė. Netroško nei jos turtų, nei apdarų, nei kūdikio, kurio širdutėje tikriausiai nėra plyšelio. Ji buvo patenkinta savo sąskaita banke, plaukais, drabužiais ir dukrele. Jai nereikia nieko, ką turi ši moteris. Tik bematant suvokė, kad galbūt tebetrokšta Granto, ir tai mirtinai ją išgąsdino.

      Kaip jai dabar kalbėtis su Grantu?

      Ne, negalima. Ji turi dar ir kitų galimybių.

      Padarys tai, ko buvo prisiekusi niekada nedaryti. Ką buvo prisiekusi motinai ir seneliui. Ji apsilankys pas savo tėvą. Sudarys sutartį su pačiu velniu.

      Taip jau lemta, kad tas velnias, dar žinomas kaip Holisteris Keinas, gyveno šiek tiek tolėliau, pravažiavus miesto centrą, prestižiniame River Oukso rajone. Įsiterpę tarp buvusių prezidentų, nuverstų užsienio princų ir be saiko išlaidžių kantri muzikos žvaigždžių ištaigingų namų stovėjo didžiuliai jos tėvo prieškariu statyti rūmai.

      Iš „Google“ gatvių vaizdo programos Megė žinojo, kaip tie rūmai atrodo, nors niekada juose nesilankė. O iš „Google“ nuotraukų – kaip atrodo jos tėvas. Nors juodu nė karto nebuvo susitikę.

      Kaip kitaip, juk ji – nesantuokinė duktė. Prieš dvidešimt šešerius metus Holisteris Keinas suviliojo, o tada paliko jos motiną, nes buvo ne tik beširdis šunsnukis, bet ir turėjo profesinių išskaičiavimų. Dėl tokio Holisterio poelgio motina ilgainiui emociškai palūžo.

      Megę išaugino senelis. Nuo jos neslėpė tiesos apie Holisterį ir jos motiną, tad, suprantama, jai atrodė, kad Holisteris apie ją žino, tik jam nerūpi ją pripažinti. Ir Megė su tuo susitaikė. Tiek jau to.

      Megė, aišku, netroško nei jo pripažinimo, nei pinigų, nei kančios, kurią tektų patirti.

      Bet dabar viso to prireikė.

      Žinoma, galbūt Holisteris tiesiai šviesiai atsisakys ją pripažinti. Juk jis tikras niekšas ir savo noru neatvers piniginės. Tada reikės kreiptis į teisininkus. Teks atlikti tėvystės nustatymo testą ir kitas nemalonias procedūras. Bet, galų gale, juk ji – Holisterio duktė, tad kas jam beliks daryti.

      Tik Megė nemanė, kad to prireiks, nes žinojo tokių Holisterio praeities paslapčių, kurios nuo kitų buvo dangstomos. Turėjo įrodymų apie neteisėtą veiklą – tai sužlugdytų gerą Keinų šeimos vardą. Spręsdamas verslo reikalus su jos šeima, jis pažeidė įstatymus, tad Megei nieko nereiškė padaryti taip, kad Holisteriui tektų atlaikyti viešosios nuomonės spaudimą. Jei to nepakaktų, griebtųsi visų įmanomų būdų įbauginti.

      Pagal neįtikėtiną Megės scenarijų susitikimas su tėvu vyktų taip: ji įeitų, praneštų, kas esanti, tas išrašytų poros šimtų tūkstančių dolerių čekį, ji pasirašytų dokumentus, kad niekada nereikalaus daugiau, ir savaitės pabaigoje jau būtų namie su Perle. Argi truputėlis šantažo nepagerina šeimos narių ryšių?

      Tik ji nepratusi grasinti. O du šimtai tūkstančių dolerių – didžiulė suma. Juk ji apsisprendė, kad prašys būtent tiek. Penkiasdešimt tūkstančių dolerių padengtų operacijos išlaidas, o kitiems Perlės poreikiams ateityje prireiks triskart daugiau. Tai svarstytina suma, ir, tikėtina, didoka. Bet tas prašymas būtų vienintelis. Megė neketino daugiau brautis pas Holisterį ir kaulyti pinigų. Vienintelis būdas – pasiimti pinigus ir pranykti.

      Tik taip buvo galima paaiškinti pilvo dieglius, kai stebeilijo pro aptaškytą automobilio priekinį stiklą į kitoje gatvės pusėje stūksančius rūmus. Bet tai neturėjo nieko bendro su prisiminimais, kaip Grantas laikė ranką mielai šviesiaplaukei dievaitei žemiau liemens.

      Suburzgė ir ėmė vibruoti ant keleivio sėdynės padėtas Megės telefonas. Ji nekreipė dėmesio ir išlipo iš automobilio. Pastarąją valandą kas penkiolika minučių skambino Dženina. Be abejonės, jai magėjo žinoti, kaip vyko menamas susitikimas su Grantu. Megė nedrįso prisipažinti, kad pabūgo. Paskambins Dženinai pasikalbėjusi su tėvu.

      Megė žingsniavo gatve, niekaip nesibaigiančiu keliuku, tikra vejos žolės jūra ir pasiekė vestibiulį. Kad nepersigalvotų, paspaudė durų skambutį. Tada skaičiavo bėgančias sekundes.

      Kas kitoje durų pusėje, nė motais. Nė nesvarbu.

      Tačiau ji gana ilgai gyveno vienut viena. O dabar išvys kažkurį iš šeimos narių. Gal net savo tėvą.

      O gal tik kažkurį iš savo šeimos tarnų.

      Ar tikrai Keinai turi… tarnų?

      Gal pasitiks liokajus ar kas nors panašaus?

      O gal?..

      Durys atsivėrė, ir Megė akis į akį susidūrė ne su tėvu, net ne su tarnu, o su beveik tobulų veido bruožų šviesiaplauke moterimi, lieknos sportiškos figūros ir kiek atsikišusiu pilvuku. Poršija Kalagan – buvusi Daltono Keino žmona. Taip sakant, buvusi Megės svainė.

      Megė būtų atpažinusi bet kurį iš Keinų (jų veidai nuolat šmėžavo Hjustono aukštuomenės sambūriuose ir „Google“ tinklalapiuose), bet su Poršija jau buvo susitikusi akis į akį, kai pirmą kartą atvykusi į Hjustoną sužinojo, kad Perlei prireiks operacijos. Ji svarstė, ar nepaprašius finansinės paramos, bet bemat atsisakė tos minties. Manė, geriau likti nepastebėtai.

      Kokią akimirką jiedvi įdėmiai žvelgė viena į kitą. Tada Megė paklausė:

      – Ką čia veiki?

      O Poršija šūktelėjo:

      – Tai tu!

      Poršija susverdėjo ir užvertė akis. Jos kojos slystelėjo. Megė linktelėjo į priekį, numetė rankinę ir pastvėrė Poršiją, kol ši nesusmuko ant grindų.

      Poršija buvo liekna, bet daug aukštesnė už Megę. Megė palinko nuo Poršijos svorio, ir jiedvi ėmė kristi.

      – Gelbėkite! – Megė stengėsi neparpulti, bet nebeatlaikė Poršijos svorio. Ji tik stengėsi, kad Poršija leistųsi iš lėto, ir murmėjo:

      – Velnias, СКАЧАТЬ