Neužgesinta aistra. Stefanie London

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ bet ne po nesėkmingos peržiūros? Šitų ji net nebeskaičiavo. Nekoks atsiliepimas vietinio laikraščio menų skiltyje? Neišvengiama. Neentuziastinga publika? Nemalonu, bet visiems pasitaiko.

      Šantalei žmonės vis kartojo, kad toliau bus lengviau, tačiau dabar nebuvo lengva stovėti iškėlus galvą ir susivaldyti, kad nedrebėtų lūpos. Stovėdama vidury scenos, negailestingai apšviesta prožektorių ji neramiai permetė svorį nuo vienos nuogos kojos ant kitos. Priešais kaip kraujo jūra raudonavo teatro kėdžių eilės, scenos šviesos akino.

      Paprastai scenoje ji jausdavosi kaip žuvis vandeny, tačiau šiandien atrodė, kad žiopčioja išmesta ant kranto.

      – Bijau, kad mums reikia kiek kitokio stiliaus, – tarė režisierius maigydamas telefoną. – Jūs labai…

      Jis susižvalgė su kitu vyriškiu ir abu papurtė galvas.

      – Tradicinė, – galiausiai tarė jis švelniai šypsodamasis. – Mes ieškome moderniojo šokio atstovų.

      Šantalė norėjo ginčytis, pasakyti, kad gali visko išmokti, prisitaikyti, tačiau negalėjo net pagalvoti, kad ir vėl teks išgirsti neigiamą atsakymą.

      – Ačiū.

      Gerai, kad šiandien pasirodė paskutinė, niekas nematė jos pralaimėjimo. Minutėlei stabtelėjusi įšoko į sportbačius ir ant berankovės palaidinės užsitraukė bluzoną su gobtuvu.

      Po paskutinės peržiūros išgirdo, kad ji pernelyg abstrakti. Dabar pernelyg tradicinė. Ji prikando lūpą. Ne, neverta ginčytis. Kad ir kokie prieštaringi, atsiliepimai jai į naudą. Be to, ginčytis su režisieriais – neprofesionalu, o ji juk profesionalė. Profesionalė, kuri neturi padoraus darbo pastaruosius…

      Na, užteks pasakyti, kad šį mėnesį tai buvo ketvirta nesėkminga peržiūra. Jie net neatrodė susidomėję. Stebėjo ją visiškai abejingi, atsakė be jokių ceremonijų. Priežastys būdavo skirtingos, bet rezultatas visada tas pats. Šantalė žinojo, kad gali geriau.

      Bent jau galėjo…

      Sportbačių padai nugurgždėjo per automobilių aikštelės žvyrą iki senutėlio automobilio. Gerai, kad jis dar važiuoja; visas surūdijęs, raudoni dažai apsilaupę. Jis toks senas, kad jame buvo kasečių grotuvas, o pavarų svirtis visada įstrigdavo ties antra pavara, tačiau panašu, kad tai – stabiliausias dalykas Šantalės gyvenime, nes kol kas atrodė, kad šokio studijos nuėjo veltui. Ką jau kalbėti apie banko sąskaitas…

      Derekui, jos buvusiam vyrui, tai nepatiktų.

      Bet ji negalvos apie tą valdingą kontrolės maniaką ir košmarišką santuoką.

      Sėdusi prie vairo pasitikrino telefoną. Žinutė nuo motinos. Ji palinkėjo sėkmės peržiūroje. Šantalę nusmelkė nusivylimas; dar vienas įrodymas, kad motinos pasiaukojimas buvo beprasmis.

      Šantalė pažvelgė į atvaizdą galinio vaizdo veidrodėlyje ir kietai sučiaupė lūpas. Ji nepalūš. Žinoma, nusivylė, bet nieko baisaus. Daug kartų girdėjo, kad ji talentinga. Prakeikimas, juk prieš kelerius metus ją net filmavo dokumentiniam filmui apie modernųjį šokį. Kas nors turi ją priimti.

      Kad ir kiek gero girdėjo, pamažu apniko abejonės. Jos stingdė širdį ir gniaužė gerklę. Kodėl jai taip nesiseka?

      Krūtinėje kilo panika. Darėsi sunku kvėpuoti. Šantalė užsimerkė ir giliai įkvėpė. Reikia nusiraminti. Panika nepadės. Gerai, kad bent pavyko gauti darbelį nedideliame bare už Sidnėjaus. Jokio prestižo, bet juk ne amžinai.

      Gautų pinigų užteks kelioms ateinančioms savaitėms, gyvens arti darbo. Ji susitvarkys. Viskas bus gerai.

      Šantalė sugniaužė kumščius. Šitos technikos išmoko labai seniai. Ji padėdavo nusiraminti, kai apimdavo panika. Laimei, pastaruoju metu panika labiau priminė ne potvynio bangą, o šaltus purslus, tykštančius kam nors įšokus į baseiną. Nieko gero, bet ji nepasiduos.

      Pamažu… Svarbus kiekvienas žingsnelis į priekį.

      Nustūmusi nemalonias mintis į šalį, Šantalė išvažiavo iš aikštelės ir pritvirtino telefoną prie priekinio stiklo. Vos išsukus į gatvę telefonas ėmė burgzti ir ekrane sušvito besišypsantis draugės Vilos veidas. Šantalė atsiliepė ne iškart. Nebuvo nusiteikusi plepėti, tačiau iki pasirodymo vietos laukė dviejų valandų kelias, o muzika nebedžiugino.

      Be to, po skyrybų Šantalė patyrė, kad tikrų draugų turi nedaug, tad verčiau pasistengs neprarasti Vilos. Neatsiliepusi draugystės nesustiprins.

      Ji pirštu palietė ekraną ir nutaisė linksmą balsą.

      – Sveika, Vila.

      Greitakalbe išbertas Vilos pasisveikinimas sukėlė ilgesio bangą.

      – Tikiuosi, imi meno pasaulį šturmu?

      Šantalė prisivertė nusijuokti.

      – Na, stengiuosi, bet pamažu.

      – Esu tikra, kad tau pavyks. Sidnėjaus operoje buvai nepakartojama. Mes visi labai džiaugiamės, kad sieki savo svajonės.

      Šantalei sutraukė skrandį. Ji žinojo, kad ne visi, ką Vila vadina mes, dėl jos džiaugiasi. Juk per jos šokius draugų kompanija išsiskirstė.

      Be to, jie matė tik tai, ką ji jiems parodydavo. Jei priimtum jos paskyras socialiniuose tinkluose ir internetinį puslapį už gryną pinigą – jos gyvenimas buvo pavydėtinas, bet niekas nematė kitos pusės: bjaurių skyrybų, tuščios banko sąskaitos, priežasčių, kodėl imasi smulkių darbelių užuot susitelkusi į rimtas trupes.

      – Ačiū, Vila, kaip laikosi brolis? Vis dar užjūryje? – paklausė ji tikėdamasi, kad nepastebimai nukreipė temą.

      – Šiandien gavau Luko žinutę. Dirba su kažkokiu dideliu užsakymu, bet panašu, kad netrukus grįš namo, – atsiduso draugė. – Gal pagaliau vėl susirinks visa šutvė.

      Šutvė buvo tvirtas draugų ratas, kuris susidarė visiems susitikus Žaliajame rife Sekminių saloje. Ar gali būti, kad prabėgo aštuoneri metai? Ji viską prisiminė taip ryškiai, lyg būtų nutikę vakar. Nežemiškai žydras vandenynas, beveik akinamai baltas smėlis, ji mėgavosi kiekviena akimirka… kol visko nesugadino.

      – Gal, – tarstelėjo Šantalė.

      – Tikiuosi, kad galbūt bent dalis susirinks šį vakarą, – stojo iškalbinga tyla. – Jei laisva, galėtum prisijungti.

      – Atleisk, Vila, bet šį vakarą dirbu.

      Šantalė dirstelėjo į kelio ženklus ir pasuko ant viaduko, vedančio iš miesto. Šoniniame veidrodėlyje tolo žėrintis Sidnėjus.

      – Gal esi kur netoliese?

      – Kad ne. Dabar važiuoju į Niukaslą.

      – Supratau. Ar ta vieta man žinoma?

      – Kažin, vadinasi Devyni Rytai. Nedidelis baras, kamerinė atmosfera.

      Šantalė stengėsi СКАЧАТЬ