Fonsekos nuotaka. Abby Green

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ artumo, o ne dar labiau pabloginti padėtį.

      – Tai tik vakarienė, Maksai, ne egzaminas, – ramiai konstatavo ji.

      Jis vis dar žingsniavo pirmyn ir atgal, taip vėl patraukdamas Darsės dėmesį, bet ji ryžtingai laikė žvilgsnį aukščiau jo pečių.

      – Žinoma, kad egzaminas, – jis suirzęs paprieštaravo. – Kodėl, manai, jis nori supažindinti mane su žmona?

      – Gal tiesiog pageidauja geriau tave pažinti? Kad ir kaip būtų, jis ruošiasi prašyti tavęs vadovauti vienai seniausių ir žymiausių įmonių Europoje, priklausiusių jo šeimai.

      Maksas suprunkštė.

      – Montgomeris jau seniai nusprendė, tinku jam ar ne, tiesiog tokie žmonės jaučia malonumą žaisdami kitais tarsi marionetėmis.

      Jis perbraukė ranka per nepaklusnius plaukus – jau gana pažįstamas judesys – ir Darsė neteko žado. Tada sudraudė save dėl tokios reakcijos į priešais stovintį vyrą ir susierzinusi tarė:

      – Tai pasiimk… – ji svarstė, kaip geriausia apibūdinti jo meilužę, ir pasirinko diplomatiškiausią variantą: – Nusivesk Norą vakarienės ir įtikink Montgomerį, kad jūsų santykiai kuo rimčiausi.

      Makso veidas persikreipė iš siaubo.

      – Nusivesti Norą al-Fasari vakarienės su Montgomeriu? Ar išprotėjai?

      Darsė susiraukė ir nepatenkinta pastebėjo, kaip kažkas viduje sukirbėjo dėl Makso reakcijos į pasiūlymą.

      – Kodėl ne? Ji – tavo meilužė, be to, graži ir rafinuota…

      Maksas pakėlė ranką ir ją nutraukė.

      – Ji išlepinta, irzli, šykšti ir, be to, jau nebe mano meilužė.

      Darsė turėjo smarkiai pasistengti, kad nuslėptų reakciją į šią žinią. Akivaizdu, kad žurnalistai dar nesuuodė aukso vertės naujienos, o Maksas anksčiau nesidalijo su ja paslaptimis.

      Darsė pažvelgė į jį taip abejingai, kaip tik pajėgė.

      – Gaila. Atrodė tikrai miela.

      Jis vėl niekinamai prunkštelėjo ir gana karčiai iškošė:

      – Renkuosi meilužes dėl daugybės priežasčių, Darse, bet niekada dėl to, kad jos – mielos.

      Ne, Maksas rinkosi jas todėl, kad jos buvo gražiausios pasaulio moterys, ir dėl to, kad galėjo sugundyti ką užsigeidęs.

      Kelias sekundes Darsė negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo Makso akių, suintriguota kažko nepaaiškinamo, kol pajuto kūną užliejantį karštį. Tada suskambo jo telefonas. Ji nutraukė nerimą keliantį akių kontaktą ir pasilenkė atsiliepti. Paskui paspaudė mygtuką Užlaikyti ir tarė:

      – Čia Al-Omaro sultonas.

      Maksas ištiesė ranką.

      – Atsiliepsiu.

      Darsė su palengvėjimu atsistojo ir išėjo, klausydama gilaus Makso balso, kol jis sveikino draugą ir vieną svarbiausių savo klientų.

      Uždariusi už nugaros duris, trumpam į jas atsirėmė. Ką reiškė tas žvilgsnis? Pastaruoju metu kelis kartus sugavo Maksą, neįskaitoma veido išraiška spoksantį į ją, ir kas kartą jos pulsas dėl to kvailai pagreitėdavo.

      Sukandusi dantis Darsė atsisėdo už stalo ir nusišaipė iš savęs dėl to, kad pagalvojo, jog Maksas galėtų domėtis ja kitaip nei darbuotoja.

      Ji ir nenorėjo, kad jis galvotų apie ką nors kitą nei apie darbą. Nerizikuos geriausiu darbu savo karjeroje, kurdama nerealias svajones, kaip darė mokykloje, išgyvendama kvailą vaikišką įsimylėjimą.

      Maksas baigė kalbėti su draugu ir atsistojęs pažvelgė pro kabineto langą, jausdamas nepaaiškinamą nerimą. Atsivėręs įspūdingas senovinių Romos griuvėsių vaizdas paprastai nuramindavo amžinumu. Bet ne šį kartą.

      Al-Omaro sultonas Sadikas buvo vienas iš nedaugelio artimų Makso draugų, atsisakiusių svaiginančių viengungių linksmybių dėl šeimos. Jis nutraukė pokalbį, nes į kabinetą įėjo jo žmona su mažuoju jųdviejų sūneliu, kurio linksmas klegėjimas aidėjo per telefoną. Kaip tik prieš tai Sadikas Maksui prisipažino, kad jie laukia antro vaikelio, ir balse buvo girdėti neabejotina laimė.

      Anksčiau Maksas jį erzindavo. Bet kažkodėl dėl tos beveik apčiuopiamos laimės ir jo draugo pasinėrimo į šeimą jautėsi neįprastai tuščias.

      Užliejo nesenų jo brolio vestuvių Rio de Žaneire prisiminimai. Jie su broliu nebuvo artimi, nes visą gyvenimą praleido atskirai – dėl skirtinguose žemynuose gyvenančių be perstojo kariaujančių tėvų. Bet Maksas nuskrido į vestuves – labiau dėl bendrų verslo interesų, o ne dėl poreikio bendrauti.

      Jei jį ir siejo su broliu kas nors daugiau nei kraujo ryšys, tai buvo giliai įsišaknijęs cinizmas. Bet tas cinizmas dingo iš brolio akių, kai susižavėjęs žiūrėjo į žmoną.

      Maksas iškalbingai atsiduso, nustumdamas prisiminimą į šalį. Velniai griebtų tokią savianalizę. Nuo kada jaučiasi toks tuščias ir galvoja apie brolį ir jo žmoną?

      Jis susiraukė ir toliau mąstė, žvelgdamas pro langą. Maksas buvo vienišius nuo tada, kai ėmė pats atsakyti už savo veiksmus ir suvokė, kad negali pasitikėti niekuo, tik savimi.

      Kad ir kaip ten būtų, teko pripažinti, kad stebėdamas, kaip draugai vienas po kito pasineria į šeiminį gyvenimą, jis norom nenorom lygino save su jais. Vakarienė su Montgomeriu ir jo žmona darėsi vis nepatrauklesnė, jis neabejojo, kad senukas ketina panaudoti tai kaip jo netinkamumo įrodymą.

      Maksas prisiminė Darsės pasiūlymą kartu vestis buvusią meilužę. Kažkodėl mintys nukrypo ne į Norą, bet į žydras Darsės akis. Ir į jos skruostus, paraudusius, kai jis pasakė, ką galvoja apie tokį pasiūlymą.

      Nejučiomis jis palygino abi moteris ir su niūriu sarkazmu suprato, kad jiedvi negalėtų būti skirtingesnės.

      Nora al-Fasari, be abejonės, – viena gražiausių pasaulio moterų. Tik kai Maksas pamėgino prisiminti jos veidą, paaiškėjo, kad jis beformis ir sunkiai įsimenamas.

      Bet Darsė… Maksas susiraukė. Jis galvojo, kad Darsė ne itin įspūdinga, bet nustebo supratęs, kad, nors ir nebuvo nežemiškai graži kaip Nora, ji daugiau nei tiesiog patraukli. Ir bent nereklamavo savo grožio. Kažin kaip ji atrodytų, jei apsirengtų ką nors labiau gundančio ir pasidarytų subtilų makiažą, išryškinantį tas dideles akis ir putlias lūpas?

      Su augančiu siaubu Maksas suvokė, kad geidulinga figūra iškilo akyse taip lengvai, tarsi Darsė vis dar būtų kabinete. Galėjo sau meluoti, kad buvo įsitraukęs į pokalbį su draugu, bet iš tiesų žvilgsniu nulydėjo Darsę, kurios siauras sijonas provokuojamai aptempė putlius klubus, o blizgantis odinis diržas traukė akis į tokį liekną liemenį, kad Maksas įsivaizdavo galintis apimti jį viena ranka.

      Oda pašiurpo. Susidomėjimas šia moterimi pastaraisiais mėnesiais jo pasąmonėje nejučiomis augo. СКАЧАТЬ