Kas bus, tas bus. Joss Wood

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ mąstė jos kerų užvaldytas. – Elegantiška, minimalus makiažas, blizgantys, nesuvelti plaukai.“

      Kelbis pastatė ištuštintą butelį ant stalo.

      – Eime iš čia.

      Vilis linktelėjo ir baigė savo alų. Akys vėl nukrypo žemyn. Nepažįstamoji tebestovėjo prie baro laikydama rankoje aukštą taurę, regis, mineralinio vandens. Priešingai nei kiti klubo lankytojai ji buvo blaivutėlė. Kai kilstelėjusi ranką patraukė aukštyn laikrodžio apyrankę, jis suprato: žiūri, kiek valandų. Moters kūno kalba aiškiai bylojo apie norą išeiti ir Vilis akimirksniu nusivylė su ja nesusipažinęs.

      „Tik tris mėnesius būsi čia“, – priminė sau mintyse. Seksas buvo svarbus, nors atsitiktiniai ryšiai ir spėjo įkyrėti. Bet mintis apie ilgalaikius santykius kėlė nerimą, tad beveik neliko pasirinkimo. Kas gali būti blogiau, nei pakliuvus į santykių spąstus po artumo ir linksmybių suprasti, kad užgeso seksualinis potraukis? Taip nutiko su Džo, laikoma viena seksualiausių sportininkių, tad gali pasikartoti ir su kita.

      Jeigu jis nuobodžiavo, nebejautė aistros ir noro palaikyti santykius su tokia karšta pupyte kaip ji, tiesą sakant, nėra jokios vilties, kad pavyks su kokia nors… paprastesne moterimi. Jis prisipažino sau, kad yra visiškas asilas santykiuose su moterimis.

      Kol juodu su Kelbiu leidosi laiptais iš VIP pramogų zonos, Vilis svarstė, kokias duris pasirinkti. Pasukus į dešinę reikėtų praeiti pro barą, tad vėl išvystų tą moterį.

      Jis neketino imtis jokių veiksmų, tik panūdo patenkinti smalsumą: sužinoti, kokios spalvos nepažįstamosios akys.

      Vilis pasilabino su keliais blaivesniais klubo lankytojais ir jį atpažinusiais regbio aistruoliais. O Kelbis mielai įsitraukė į pokalbį su grupele prisiekusių sirgalių. Na, suprantama: postringavimai apie regbį ir alus. Vilis šyptelėjo. Kaip Kelbis atsispirtų.

      Vilis nekreipė dėmesio į triukšmingus komentarus, visiškai ignoravo moterų pasiūlymus ir vieno neaiškaus vyruko bandymą nupirkti išgerti. Tik po kokių penkiolikos minučių pavyko prasibrauti ten, kur paskutinį sykį matė nepažįstamąją. Jis apsižvalgė. Moteris buvo dingusi.

      Išėjo.

      Vėliau Vilis nesuprato, kas privertė tuokart pažvelgti į kitą pusę, mesti skubrų žvilgsnį per petį. Ji vėl buvo čia. Bet vos pastovėjo ant kojų. Stambus nematytas vyras apkabinęs per pečius bandė ją prisitraukti šokių aikštelėje. Moteris nesipriešino. Tik žvelgė kiaurai stiklinėmis akimis, galva tabalavo į šalis.

      Ji nesigaudė aplinkoje.

      Vilis susiraukė. Vos prieš ketvirtį valandos nepažįstamoji buvo blaivutėlė ir ketino eiti namo, o dabar atrodė apspangusi.

      Jis pats kadaise išbandė narkotikus, tad atpažino būdingus požymius, be to, buvo tikras, kad anksčiau moteris tvirtino savo palydovui norinti namo. Kam svaigintis, jeigu ruošiesi išeiti? Šiaip ar taip, kad ir ko būtų vartojusi, kvaišalai pasiutiškai greitai nulakdino ją į svajonių pasaulį.

      Vilis žiūrėjo į nepažįstamąją, o nuojauta tiesiog šaukė, kad kažkas čia ne taip. Nepatiko stambi plaukuota ranka, grabinėjanti jai liemenį, o ir šiurkštus nykštys, besiilsintis krūties linkyje. Moteris atmetė geriau atrodančių ir apsirengusių vyriškių kvietimus šokti. Negi dabar leistųsi pakabinama tokio asilo.

      „Prievartautojai pasitelkia narkotikus.“ Ši mintis perskrodė smegenis regbio atakos greičiu.

      Ir kur, po velnių, tas jos draugas… vaikinas… ar kas jis ten jai toks? Vilis prikando lūpą ir nusikeikęs suko galvą, ką daryti. Jis buvo devyniasdešimt devyniais procentais įsitikinęs, kad į moters gėrimą kažko įbėrė. O jei taip, negalima jos palikti likimo valiai. Kas žino, kas gali nutikti?

      Bet… jeigu jis neteisus? Juk tai gali būti abipusis susitarimas, ir jis baisiai apsikvailins. Tik jei įtarimai teisingi, palikta viena pati nepažįstamoji sulauks kur kas liūdnesnio likimo.

      „Kas bus, tas bus“, – nusprendė Vilis. Prisiartinęs prie šokančios poros šūktelėjo pirmą į galvą dingtelėjusį vardą:

      – Flora?! Sveikutė! Nesitikėjau čia su tavimi susidurti!

      Antras skyrius

      Pasklidi atsiminimai ir pokalbio nuotrupos sukosi galvoje, kol Lu stengėsi praplėšti akis. Galiausiai liko užsimerkusi ir leido sau atsipalaiduoti. Prisiminė draugišką ginčą su Maku apie savo naują šukuoseną. Lu manė, kad šukuosena jai netiko, o išpešioti antakiai virto per plona linija. Makas suprunkštė, kad jos stiliaus pojūtis kaip ožkos, nes iš tikrųjų atrodė stulbinamai. Pasiraususi atmintyje vėl išvydo, kaip Makas atvažiavo pas ją į namus, nešinas siaurais džinsais, per brangiais bateliais ir blizgančia palaidine. Berniukų nebuvo jau dvi savaites, o jį išvargino draugės melancholija, tad nutarė nusivesti ją į klubą.

      Kada tai buvo?.. Šiandien? Vakar?

      Taip, vakar vakare ji buvo klube, matė plačią Mako nugarą tolstant šokių aikštelėje dar vienam šokiui, o pati laukė jo prie baro.

      Paskui… tuštuma.

      Lu stengėsi praplėšti trūkčiojančias ir perštinčias akis. Atsimerkusi pamatė žavingą veidą greta ant pagalvės. Akys slinko ilgu kūnu, raumeningu petimi žemyn iki įdegusios plačios rankos, ramiai besiilsinčios ant gerokai baltesnės jos šlaunies. Tvirta vyro ranka ir toks švelnus prisilietimas… „Kaip gera“, – pagalvojo ji ir vėl užmerkė akis.

      Puiku, sapnas toks palaimingas – kam prabusti.

      Lu nesusivokė, kiek laiko praėjo, kol vėl pakirdo. Tik šį kartą nejuto klampaus it cukraus vatos debesys sunkumo galvoje. Taigi sumojo, kad ir vyras neturėtų gulėti greta.

      Lu pramerkė vieną akį. Dieve šventas! Vyras tebebuvo. Lovoje.

      Su ja?

      Ir ne bet koks vyras. Aukštas, tamsiaplaukis ir seksualus, jaudrinantis visas kūno kerteles. Platūs pečiai – varnelė. Raumeningos rankos ir krūtinė – varnelė, varnelė. Ilgos tvirtos kojos ir siauri klubai. Itin vyriškas veidas, valingas smakras ir sumušta nosis, dėl kurios neatrodo saldus gražuoliukas.

      Varnelė, varnelė, varnelė, varnelė, varnelė…

      Jei atsimerktų, akys būtų tamsiai mėlynos ar žalios? Pasirodo, nei tokios, nei tokios. Bet gintarinės… sodraus labai brangaus chereso atspalvio… aprėmintos tankiomis tamsiomis blakstienomis. Jos suplazdėjo kartą, du, paskui nepažįstamasis nusižiovavo, ir ji išvydo puikius dantis ir… gomurį.

      Gomurį? Rimtai?

      – Na ir mėšlas! – iššokęs iš lovos šūktelėjo jis.

      Tada ištiesęs rankas į Lu, kuri staigiai atsisėdo lovoje ir apsikabino kelius, pridūrė:

      – Nesijaudink!

      Keista, Lu nė kiek nepanikavo, bet nepažįstamasis ne juokais įsibaimino.

      – Kaip jautiesi? – paklausė jis. – Ar tau viskas gerai?

      „Ar gerai?“ – СКАЧАТЬ