Kas bus, tas bus. Joss Wood

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ motyvuoti, strateguoti, įkvėpti ir vadovauti. Siekti rezultatų ir laimėti.

      Bet be spaudimo.

      „Tai nauja patirtis, – mintijo Vilis. – Nauja kova. Dar vienas iššūkis. Laikinas posūkis, kol apsispręsiu, ką toliau veikti gyvenime.“

      Kelbis susimąstė.

      – Žinok, šį darbą pasiūliau nelabai tikėdamas, kad sutiksi. Juk turėjai ir kitų pasiūlymų, pavyzdžiui, tapti komentatoriumi, taip pat suvokiu, kad dėl verslo reikalų esi suinteresuotas likti Naujojoje Zelandijoje. Tai kodėl vis dėlto priėmei pasiūlymą padirbėti kitame pasaulio krašte, Vili?

      Vilis trūktelėjo pečiais ir pažvelgė žemyn į žmonių knibždėlyną. Ten vėl pastebėjo ją: aukštą, liekną, vilkinčią aptemptus džinsus ir žėrinčią smaragdo žalumo palaidinę. Smulkų veidelį rėmino saulės nugairinti rusvi plaukai ir jis staiga užsigeidė pamatyti, kokios spalvos išties yra tos spindinčios akys. Mėlynos? Pilkos? Ji šnekėjosi su vaikinu, su kuriuo šoko beveik visą vakarą. Vilis nesuprato, koks ryšys juodu sieja. Jie lietė vienas kitą, bet nė sykio nepasibučiavo, be to, dažnai ją palikęs jis vedė šokti kitas moteris.

      Net per atstumą buvo matyti, kad vaikinas žavus ir tuo naudojasi, bet moteriai tas nerūpėjo. Ji įsitaisė ant baro kėdės, mandagiai atsakiusi ją bandžiusiems šokdinti vyrukams, ir stebėjo minią.

      – Vili?

      Kelbis tebelaukė atsakymo, bet Vilis susigrūdo rankas į džinsų kišenes ir nesumąstė, ką atsakyti.

      – Norėjau trumpam išvykti iš Naujosios Zelandijos… pasprukti nuo nuolatinių spėlionių ir kalbų, kodėl pasiekęs karjeros viršūnę pasitraukiau iš didžiojo sporto. Ką veiksiu, kur ketinu nutūpti.

      – O kodėl pasiekęs karjeros viršūnę pasitraukei?

      – Kaip tik todėl, kad ją pasiekiau. Tikiuosi, kad žmonės prisimindami mano nuopelnus Naujosios Zelandijos regbiui nepamirš būtent pastarųjų septynerių metų, o ne ankstesnių, kai karjerą ir gyvenimą leidau vėjais.

      – Ar ėmeisi šio darbo, nes jautiesi man skolingas? – paklausė Kelbis. – Jei taip, spirsiu į subinę.

      Žinoma, skolingas. Jei ne Kelbis, nebūtų regbio karjeros: penkerių pastarųjų metų kaip komandos kapitono ir kaip vieno geriausių flango gynėjų. Trys gyvenimo mėnesiai treniruojant komandą nė kiek neatpirks skolos.

      – Jaučiuosi skolingas.

      Kelbis papurtė galvą.

      – Tavo galva buvo ne ką kietesnė už subinę, tad teko išmušti iš jos kvailystes.

      Vilis irgi papurtė galvą. Tik Kelbis galėjo taip paprastai nušviesti jo ankstesnį savižudišką elgesį.

      – Grąžinai skolą susitvarkydamas gyvenimą. Bet, kaip tau būdinga, viską absoliutini, – pridėjo Kelbis, pasirėmęs alkūnėmis ant turėklų, dunksančių virš apačioje linguojančio klubo.

      Vilio šypsnys išblėso matant rimtą Kelbio veidą.

      – Ką nori pasakyti?

      – Judu su Džo patyrėte didžiulę sėkmę per jauni… ir tai apsuko jums galvas. Džo buvo bloga mergaitė profesionaliame sporte, o tu taip norėjai įlįsti jai į kelnaites ir ten pasilikti, kad leidaisi įsukamas į beprotišką jos gyvenimą.

      – Seksas, narkotikai ir rokenrolas, – karčiai įsiterpė Vilis. – Paskui ją vedžiau.

      – Esi tikras kalės vaikas, tad tau atrodė, kad visada visur ją perspjausi. Dieve, kaip spauda judu garbino.

      „Dėl mudviejų žygdarbių laikraščius taip grobstė, kad jų savininkai turėtų pasidalyti pelnu“, – gaižiai mąstė Vilis. Jie atsidūrė lovoje neprabėgus nė valandai po susitikimo, o po mažiau nei mėnesio susituokė. Tai buvo netikėtai stipri seksualinė trauka, adrenalino kupinas geismas, toks viliojantis, nes pavojingas.

      – Džo vaikštinėjo peilio ašmenimis ir man tai patiko. Klubai, išgertuvės, lengvi narkotikai.

      Paskui prasidėjo pragaras bandant suderinti grafikus ir būti drauge, baisūs barniai susitikus, kol Vilis pavėluotai suvokė, kad juos sieja tik blėstantis seksualinis potraukis.

      – Bet kuo čia dėtas noras perspjauti?

      – Po skyrybų troškai įrodyti Džo, kad ir be jos gerai leidi laiką. Daugėjo vakarėlių, kas naktį linksminaisi vis su kitomis merginomis, tad toliau traukei žiniasklaidos dėmesį dėl netinkamų priežasčių.

      – Vos nesužlugdžiau karjeros bandydamas įvairiausius svaigalus ir kęsdamas nuolatines pagirias. Taip, prisimenu! Visą sezoną mane gelbėjai. O kai komandos vadovybė pagrasino atleisti, pažadėjai jiems, kad padėsi man susitvarkyti. Kodėl?

      – Buvai pernelyg talentingas, kad leistume sužlugdyti savo gyvenimą, – pareiškė Kelbis.

      Vilis nusipurtė. Jei Kelbis nebūtų jo globojęs ir kovojęs su regbio klubo vadovybe, kad paliktų jį dirbti, nebūtų buvę nei karjeros, nei galimybės tapti komandos kapitonu.

      Velniai griebtų, jis tikrai jam skolingas.

      – Nemanau, kad sukūriau Frankenšteiną! Kai pagaliau išgirdai mano kvietimą ateiti į protą, iš pono Nesutramdomojo tapai ponu Padoriuoju. Beveik negeri, esi fanatiškas narkotikų priešininkas ir nesileidi į ilgesnius nei vienos nakties (na, gal dviejų) santykius.

      – Paprastai kibirkštis tiek ir liepsnoja, – sumurmėjo Vilis.

      Karti patirtis ir keletas trumpų nuotykių atskleidė: kuo kaitresnė aistros liepsna, tuo greičiau ji užgęsta.

      – Ugnį reikia kurstyti, Vili. Tavo bėda, kad seksualinį potraukį painioji su rimtais santykiais. O tai skirtingi dalykai. Aistra ilgai netrunka. Ją palaiko meilė. Jeigu pabandytum pažinti moterį prieš tempdamas ją į lovą, geriau tai suvoktum. – Kelbis reikšmingai pažvelgė draugui į akis. – O gal tai žinai ir todėl apsiriboji viena naktimi ar dviem? Neleidi sau pažinti kito žmogaus, nes bijai įsimylėti.

      O kodėl jis turėtų įsimylėti? Juk meilė – spąstai! Svaiginantys amerikietiškieji kalneliai su sekso skrydžiais, beprotiškomis kovomis ir visišku kontrolės praradimu. Kontrolė… Jis daugiau niekada jos nepraras. Niekada. Nei aikštėje, nei santykiuose, nei juo labiau lovoje. Todėl, kad tai primena, koks buvo anksčiau, kai sau nepatiko.

      – Ar kada nors bandei kokaino? – paklausė Vilis bičiulį. – Jėzau, pamokslauji visai kaip mano sesė!

      Bet Kelbis vis neužsičiaupė.

      – Šovė šauni mintis… Gal susidraugauk su moterimi?

      – Toks kelias ne man.

      – Kažkodėl kitiems pavyksta, – nepasidavė Kelbis.

      Vilis nesumojo, kaip protingai atsikirsti, todėl mestelėjo tai, kas seniai patikrinta:

      – Užsikišk.

СКАЧАТЬ