Valenčio meilė. Maxine Sullivan

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ reikėjo ką nors daryti.

      – O stipresnio nieko neturi?

      Ji dirstelėjo į Metą per petį.

      – Atleisk, aš paprastai negeriu.

      – Taip, prisimenu.

      Išgirdusi ironiją Lana atsigręžė.

      – Tada viskas buvo kitaip. Buvo Kalėdos ir…

      – Tu pagalvojai, kad aš būsiu puikus priegulas.

      Lanai užgniaužė kvapą.

      – Netiesa.

      – Ne? Tada ko gero pagalvojai, kad aš – puikus spermos donoras, o ateityje galiu apipilti tave pinigais?

      – Ne! Aš…

      Ji taip žavėjosi Metu, dirbo jam jau dvejus metus ir buvo beveik paklaikusi nuo aistros. Nors juodu išgėrė kelias taures per daug, vis tiek tai nebuvo pigu.

      Bent jau jai.

      Jausmas buvo stiprus, svaiginantis ir ji nepajėgė susivaldyti, kai po vakarėlio skubėdama pasiimti nuo stalo savo rankinės tiesiogine prasme įpuolė Metui, išeinančiam iš lifto, į glėbį. Jis sugriebė Laną, kad ji nepargriūtų – tiek ir tereikėjo. Ji pakėlė lūpas prie jo ir jis sudejavęs parsistūmė merginą atgal į savo kabinetą.

      – Na? – Metas primygtinai reikalavo atsakymo, o netikėtai jausmingai suspindėjusios akys išdavė, kad ir jis prisimena.

      Viską.

      – Tiesiog užmirškime, – burbtelėjo ji. – Mes abu tą vakarą elgėmės neįprastai.

      – O man atrodo, kad tu elgeisi kaip tik taip, kaip visada. Puikiai žinojai, ką darai.

      Lana staiga nusisuko, kad Metas nepamatytų, kokia ji įskaudinta. Jei bent kiek ją pažinotų, suprastų, kad Lana jokiu būdu negundytų vyro vien tik tam, kad pradėtų kūdikį. Beprasmiška versti vyrą tapti tėvu – tai neveiksminga.

      Drebančiomis rankomis ji užkaitė kavinuką, tada virpėdama giliai įkvėpė ir atsigręžė į žmogų, kuris vienintelis vėl galėtų supainioti jos puikiai sustyguotą, nusistovėjusį gyvenimą. Metas paniuręs stovėjo prie kriauklės, ant raumeningos vyriškos krūtinės sukryžiavęs rankas.

      – Taigi, Lana, tu man melavai? Juk po visko sakei, kad geri kontraceptikus. Užtikrinai, kad nėra dėl ko nerimauti. – Jo akys degino Laną it liepsna. – O juk jaudintis reikėjo?

      Moteris kiek patylėjusi pripažino:

      – Taip.

      – Negi manei, kad liepsiu atsikratyti kūdikio?

      Lana vėl kiek padvejojo, bet prisipažino:

      – Tiesą sakant, tokia mintis buvo atėjusi į galvą.

      – Nė velnio, jokiu būdu!

      Išgirdus tokį kategorišką atsakymą Lanos krūtinėje sukirbėjo keistas jausmas. Tokį scenarijų ji, žinoma, buvo apgalvojusi, tačiau nusprendė, kad Metas vaikelio nenorėtų. Nors jis ir mergišius, Meto šeimos moralės normos labai tvirtos, todėl žinodamas, kad taps tėvu, jis būtų padaręs viską, kad užsikariautų vietą vaiko gyvenime.

      O dabar jis viską sužinojo.

      Dieve, padėk man.

      – Turėjai man pasakyti vos tik sužinojusi, kad laukiesi.

      Lanai išdžiūvo gerklė.

      – Negalėjau, Metai.

      – Kodėl?

      Ji negalėjo rizikuoti – bijojo, kad jis gali atimti iš jos kūdikį. Jei tik Metas būtų pagalvojęs, kad jo sūnui ar dukteriai geriau bus su Valenčiais, nedvejodamas būtų pradėjęs teismo procesą dėl kūdikio globos.

      Ir tikrai būtų laimėjęs.

      Tuo ji ne kartą įsitikino lankydama internatinę mokyklą, už kurią mokėjo jos dėdė Denas. Kai kurie turtuoliai galvodavo esą nepriekaištingi. Jie manė, kad pinigai ir turimos privilegijos suteikia jiems teisę daryti viską, ko tik įsigeidžia. Paprastai jie ir gaudavo ko panorėję.

      Jis vis dar gali laimėti.

      Lana nurijo baimę. Negalima jam sakyti tiesos. Jei tik numanytų, kaip ji bijo… Jei tik nujaustų, jog ji padarys bet ką, kad tik išsaugotų dukrelę… tikrai pasinaudotų silpniausia jos vieta.

      Meile savo kūdikiui.

      – Supratau, kad tėvu tu nenorėtum būti. – Tai tiesa. – Buvai per daug užsiėmęs viengungiško gyvenimo malonumais. O šie du dalykai nesuderinami.

      – Dabar aš esu tėvas, bet juk matai – nebėgu.

      – Mes abu žinome kodėl. Tiesiog jautiesi įsipareigojęs.

      – Nevaidink žinanti, kaip aš jaučiuosi. – Jo skruostas virptelėjo. – Jei nenorėjai, kad paaiškėtų tiesa, kodėl gimimo liudijime įrašei mano pavardę?

      Tai vienintelė silpnybė, kuriai Lana pasidavė.

      – Privalėjau, – prisipažino ji. – Tam atvejui, jei man kas nors atsitiktų. Norėjau, kad ji žinotų.

      Meto žvilgsnis buvo aštresnis už peilį.

      – Ar iš viso ketinai kada nors atskleisti man tiesą, Lana? O kaip mūsų dukrelė? Kada žadėjai jai pasakyti?

      Lana linktelėjo.

      – Kai būtų truputį paūgėjusi. Ir tik nuo jos sprendimo būtų priklausę, ar panorės kokio nors ryšio su tavimi.

      – O per tą laiką būtum dukterį nuteikusi prieš mane. Aš taip ir nebūčiau pamatęs, kaip mergaitė auga. – Metas įrėmė į moterį pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį. – Taigi tu esi apgavikė ir melagė, ne tik vagilė?

      – Ne, aš… – Ji papurtė galvą bandydama susigaudyti. – Ką tu pasakei?

      Tik tada Lana suprato.

      – Metai, suprantu, galbūt tu manai, kad nuslėpti Meganą beveik tas pat, kas pavogti, bet…

      – Aš kalbu apie pinigus, kuriuos pavogei iš Valenčių firmos.

      Lana suraukė grakščius antakius.

      – Pinigus?

      – Nevaidink nustebusios, gerbiamoji. Prisimeni tą menkutę penkiasdešimties tūkstančių dolerių sumelę? Tau išėjus aš peržiūrėjau dokumentus. Puikiai suslapstei galus, bet ne taip gerai, kad mane apkvailintum.

      Sukrėsta Lana loštelėjo.

      – Nevogiau jokių pinigų.

      – Ir СКАЧАТЬ