Valenčio meilė. Maxine Sullivan

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ pašiurpo iš baimės. Negali būti, kad tai jis. Tiesiog negali būti.

      – Teisingai, jau geriau pradėk melstis, – pagrasino Metas Valentis.

      Lana bandė kuo greičiau atsigauti, ji norėjo išlošti nors truputį laiko, todėl atsargiai pridarė duris.

      – Metai, ką tu čia veiki?

      – Tu žinai atsakymą.

      – Žinau?

      – Įsileisk mane, Lana.

      Už jokį pasaulio auksą.

      – Atleisk, bet ne. Ketinu trumpam išbėgti. – Ji pabandė paskubomis uždaryti duris. – Gal, jei nori pasikalbėti, paskambink man rytoj ir…

      Metas prasibrovė pro ją į butą, ir, nors degė iš nekantrumo, moterį iš kelio patraukė švelniai.

      – Tikrai nemažai turiu ką tau pasakyti ir ketinu kalbėti dabar.

      Lana stengėsi numaldyti jaudulį.

      – Paklausyk, negali čia taip įsiveržti ir…

      – Kur ji, Lana?

      Ji apmirė.

      – Kas?

      – Mano duktė.

      Dievuli mieliausias, iki pat šios akimirkos ji tikėjosi, kad Metas čia atėjo dėl kokios nors kitos priežasties.

      – Tai tu žinai? – sušnabždėjo moteris.

      – Vadinasi, tai tiesa?

      Lana prikando lūpą.

      – Ne. Aš norėjau… hm… Žinoma, aš turiu kūdikį, bet…

      – Liaukis, Lana. Ji mano duktė. Mano tėvas pamatė tave su kūdikiu gatvėje ir patikrino jos gimimo liudijimą.

      Moteris išpūtė akis.

      – Bet… juk jūs pažeidėte mano privatumą.

      – Manai, jam rūpi?

      Kaip tik tuo metu svetainėje suklegėjo kūdikis ir Metas niūriai dėbtelėjo į Laną.

      Ji žengė žingsnį priešais.

      – Metai, maldauju, tiesiog išeik. Nedaryk šito.

      – Jokiu būdu, po velnių! – suriaumojo ir apėjęs moterį žengė keletą žingsnių prie kambario durų. Pamatęs už aptvarėlio grotelių mažutę, vos vaikščioti pradedančią mergytę, Metas sustojo kaip įkastas.

      Lana stengėsi negalvoti, kaip dabar jis turėtų jaustis. Ji įkalbinėjo save jo nesigailėti. Metas Valentis – plevėsa, neketinantis apsiraminti ir auginti kūdikį. Jei ir atėjo čia, tai tik dėl to, kad privertė tėvas.

      – Kuo ji vardu?

      Lana nustebo.

      – Tu nežinai?

      Meto veide nekrustelėjo nė vienas raumenėlis.

      – Kuo ji vardu? – atšiauriai pakartojo.

      – Megana.

      Prabėgo kelios akimirkos.

      – Megana Valenti, – pagaliau ištarė jis.

      Laną apėmė bloga nuojauta.

      – Iš tiesų ji Megana Džensen.

      – Greitai bus Valenti, – pareiškė Metas su Valenčių vyrams būdingu valdingumu.

      Lana susverdėjo.

      – Ką tu čia dabar kalbi?

      Nekreipdamas dėmesio į klausimą jis priėjo prie Meganos, atsitūpė priešais vienuolikos mėnesių kūdikį ir pažvelgė pro užtvarėlės groteles.

      Lana matė Meto atvaizdą puošniame veidrodyje ant sienos. Kiekvieną gražutės mažylės bruožą vyras tyrinėjo apimtas pagarbios nuostabos.

      Lanos širdyje kilo abejonė. Ji norėtų, kad Metas pamiltų savo dukterį – kad Megana būtų laiminga. O štai jai pačiai būtų geriau, jei ponas Valentis išsigintų tėvystės, išeitų ir niekados nebesugrįžtų.

      – Labas, Megana, – švelniai pakalbino mergytę Metas.

      Jis kūdikio nelietė, net nekrustelėjo, nedarė nieko, bet akimirksniu prikaustė mergytės dėmesį.

      Megana žiūrėjo pakerėta, rudos jos akytės tokios panašios į tėvo. Ji atrodė žavinga. Mažutė tamsiaplaukė lėlytė putliais skruostukais ir lenktomis lūpelėmis – jomis dar visai neseniai išmoko pasiųsti oro bučinuką savo mamytei.

      O Dieve.

      Staiga Megana akytėmis susirado motiną, veidelis akimirksniu susiraukė ir mergaitė pradėjo verkti. Atskubėjusi Lana paėmė kūdikį iš aptvarėlio.

      – Jai laikas miegoti, – pasakė Lana ir priglaudusi tildė, tapšnojo dukrelę per nugarytę, kol mažoji žagtelėjo ir nutilo.

      Metas atsistojo, jo veidas neišdavė jausmų.

      – Paguldyk ją, tada mes pasikalbėsime.

      Lana dvejojo.

      – Paguldyk ją į lovytę, Lana.

      – Jei jau reikalauji. – Ji kilstelėjo Meganą aukščiau ant klubo. – Grįšiu po kelių minučių.

      – Ne, aš eisiu su tavimi.

      Lana sunerimo: nuskambėjo grėsmingai.

      – Kodėl?

      – Man įdomu viskas, ką daro mano duktė.

      – Mūsų duktė.

      – Na, bent jau nebesiginčiji.

      Stengdamasi neparodyti, kaip yra nusiminusi dėl Meto apsilankymo, Lana nuskubėjo pro jį koridoriumi į mažesnįjį miegamąjį. Ji išdažė Meganos kambarį įvairiausių gyvūnų vaizdais, virš vaikiškos lovelės pakabino muzikinę karuselę, kuri grojo švelnias lopšines, pripirko dukrelei visą kalną minkštų žaisliukų, kad šioji turėtų ką apsikabinti. Kambarys buvo labai mielas.

      Lana pakeitė mergytei sauskelnes ir dabar Megana buvo visiškai pasiruošusi miegoti. Ji tylėdama stebėjo tarpduryje sustojusį Metą tarsi prieš savo valią žavėdamasi juo.

      Neleisk jam prie tavęs prisiartinti, širdele, – norėjo pasakyti Lana. – Nekreipk į jį dėmesio ir jis išeis.

      Lana to tikėjosi.

      Ji pabučiavo Meganą į СКАЧАТЬ