Valentis veda. Maxine Sullivan

Чтение книги онлайн.

      Pralinksmėjo ir Olivija.

      – Ar pasisekė?

      – Ne. Bet ir aš turiu draugų, užimančių aukštus postus. Ir jie tebėra gyvi, – jis šyptelėjo lūpų kampučiu. – Tikriausiai šitą pokštą jau anksčiau esi išbandžiusi.

      – Ne, to nebedarau nuo paauglystės. Suaugau į protą.

      – Ir labai išgražėjai, – lėtai nutęsė Aleksas.

      Kol padavėjas dėliojo ant stalelio gėrimus, Olivija nesusilaikė – pro ilgas blakstienas apžiūrėjo Aleksą. Dieve. Šitas vyras nuodėmingai gražus: tamsus gymis, vyriškumas ir įsakmus pasitikėjimas savimi – tai mirtinas mišinys. Pasiteisindama tuo, kad jis vilkėjo puikiai pasiūtą kostiumą, Olivija žvilgtelėjo antrą kartą. Tada suprato, kad Aleksas pastebėjo jos vertinančius žvilgsnius. Moters skruostai užkaito, ji bergždžiai bandė sutramdyti nerimaujančią širdį. Jautėsi dėkinga, kai Aleksas pokalbį pasuko ne apie tokius asmeninius dalykus, o kai įsikalbėjo apie visuotines problemas, visiškai nusiramino.

      – Ar jūs artimos su motina, Olivija? – paklausė Aleksas vos padavėjui nurinkus tuščias lėkštes.

      Ji nesmagiai sutriko.

      – Kodėl klausi?

      – Juk tave augino močiutė. Užaugai čia, Australijoje, ar ne? – pasakė taip, tarsi motina būtų ją pametusi.

      – Viskas buvo ne taip, – puolė gintis Olivija. – Mano motina dirbo los Andžele. Ji manė, kad man bus geriau augti pas močiutę. Taip ir buvo. Mudvi mylėjome viena kitą.

      Olivijai suskaudo širdį prisiminus prieš septynerius metus mirusią močiutę.

      Ji staiga suprato bandanti išteisinti savo šeimą.

      – Klausyk, Aleksai, kam mane čia pasikvietei?

      – Nes tau manęs reikia.

      Olivija net išsižiojo.

      – Atsiprašau…

      Aleksas pašaipiai pažvelgė ir paaiškino:

      – Gerai, pasakysiu kitaip. Tau reikia mano pinigų.

      Olivijai staiga pasidarė vėsu. Ar gali būti, kad jis žino apie motinos skolas? Tai turėjo būti akyliausiai saugoma paslaptis visame los Andžele. Olivija sunkiai dirba, kad užtikrintų motinai įprastą prabangų gyvenimą.

      O Dieve. Negi Aleksas tikrai ką nors žino apie jos motiną? O jei žino, ar ketina ta informacija pasinaudoti? Jei pasklis gandai, kad motina iki kaklo skęsta skolose, jos karjerai, kuri ir taip ritasi žemyn, ateis galas.

      Tokio pažeminimo motina nepakeltų.

      Reikia neprarasti šaltakraujiškumo.

      – Nesuprantu, apie ką kalbi. Kam man gali reikėti tavo pinigų?

      – Tavo verslas žlunga, Olivija. Jūs su partnere pereikvojote išteklius, kai atidarėte parduotuves Sidnėjuje, Brisbene ir Melburne, o dabar murdotės skolose. Reikėjo pradėti vien nuo Sidnėjaus.

      Ji su palengvėjimu atsiduso. Tai apie jos motiną Aleksas net nenutuokia. Ačiū Švenčiausiajam!

      Juokinga, bet jai buvo malonu išgirsti Alekso nuomonę. Olivija ir ketino atidaryti tik vieną parduotuvę, bet liana įkalbėjo elgtis drąsiau, jos partnerės nuomone, idėja plėstis iškart trijuose miestuose – tiesiog puiki.

      Taip ir būtų, jei visi klientai joms sumokėtų, ką skolingi.

      Žinoma, drabužių kolekcijos pristatymas dar padidino skolų naštą. Kaip ir dar vienas prašmatnus motinos vakarėlis, turėjęs jai padėti gauti vaidmenį filme. Dabar paaiškėjo, kad to filmo išvis niekas neketino kurti.

      – Kad ištrauktumei savo verslą iš duobės, tau reikia grynųjų, – tęsė Aleksas.

      Olivija mintimis sugrįžo į pokalbį. Gūžtelėjo pečiais.