Valentis veda. Maxine Sullivan

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      Buvo paskutinė kvailė, kai tekėjo už to melagio ir apgaviko. Prieš penkerius metus jai buvo dvidešimt dveji, dar nebuvo pasiruošusi tokiai apgaulės pamokai. Iki pat tos dienos, kai Erikas susirado kitą, dar turtingesnę, moterį ir pabėgo su ja, nesuprato, kad vedė ją dėl pinigų.

      Olivija išdidžiai pakėlė galvą.

      – Pone Valenti, jei kur nors sukate, pasakykite kur.

      – Vakarienė.

      Širdis sunkiai dunkstelėjo.

      – Ir ką?

      – Pavakarieniaukime drauge rytoj.

      Olivijos širdis sudundėjo dukart sunkiau.

      – Negaliu.

      Jis ilgai žiūrėjo jai į akis.

      – Turite kitų įsipareigojimų?

      – Ne.

      Jo antakis truputį krustelėjo.

      – Tada kodėl nepavakarieniavus su manimi?

      Tokia apklausa Olivijai nepatiko.

      – Iš kur žinote, kad aš laisva?

      – Jei nelaisva, man jo labai gaila. Man nepatiktų, jei mano moteris taip žavėtųsi kitu vyru kaip jūs žavitės manimi.

      Ji giliai įkvėpė.

      – Nebūkite juokingas. Jūs man visai nepatinkate. – Alekso antakiai šoktelėjo. – Klausykite, neabejoju, kad bet kuri kita moteris tik apsidžiaugtų galėdama su jumis kur nors nueiti, – Olivija pasitempė. – Prašau man dabar atleisti, – atsiprašė ir nuėjo tiesia nugara, aukštai iškėlusi galvą. Paskui išnyko minioje.

      Olivija beveik tikėjosi, kad Aleksas ją seks, bet po pokalbio tas paprasčiausiai dingo. Na, ir gerai, – pasakė ji sau. Jau ir taip skauda galvą nuo pamažu garsėjančios muzikos. – Vakarieniauti su tokiu vyru kaip Aleksas būtų labai neapdairu, – galvojo Olivija. Ir be Alekso Valenčio pakanka nelaimių, su kuriomis tenka kovoti. Širdies skausmo į tą sąrašą tikrai nenorėtų įtraukti.

      ANTRAS SKYRIUS

      Kitą dieną Olivija darbavosi savo biure, kai kurjeris įteikė laišką su užrašu Asmeniškai. Pavojų pajuto vos pamačiusi tvirtą rašyseną. Spoksojo į baltą voką rankose ir stebėjosi įžūliai parašytu savo vardu. Širdis pasileido šuoliais. Negi ji – kvailė – mano, kad laišką atsiuntė Aleksas Valentis?

      Tikrai jis.

      Laiške žymusis verslininkas rašė:

      Vakarienė šį vakarą. Pusę aštuonių. Silvestro restorane.

      Žiūrint į popieriaus lapą Olivijai ėmė kilti kraujospūdis. Tas vyras tikras pasipūtėlis! Visiškai nepripažįsta atsisakymo.

      Sergėk Dieve, vien pagalvojus apie vakarą su Aleksu Valenčiu oda pašiurpsta kaip žąsiai. Ką čia paneigsi – Olivija juo susižavėjo. Pakerėjo Alekso tvirtumas.

      Na, žinoma, taip atsitiko, ko gero, dėl to, kad jos gyvenime vis pasitaikydavo tam tikra prasme silpni vyrai. Tėvai išsiskyrė, kai jai tebuvo dveji, beveik visą gyvenimą tėvas į ją nekreipė jokio dėmesio. Du patėviai vienas po kito buvo mieli, bet egoistai. O buvęs jos sutuoktinis domėjosi tik savimi. Tikrai ne patys geriausi vyriškos veislės pavyzdžiai.

      Tai kodėl Olivija mano, kad Aleksas kitoks?

      Dar neatėjus šeštai valandai moteris neabejojo, kad su juo susitiks. Ir taip šiomis dienomis galva sukasi nuo rūpesčių, negi dar imsi kamuotis, ko tam Aleksui iš jos reikia?

      Na, restoranas – bent jau neutrali vieta, – drąsinosi Olivija. Ji nusiprausė ir apsivilko vieną savo sukurtų klasikinių kostiumų. Kreminis švarkelis ir kelnės tiko jos aukštai lieknai figūrai. Derantys odiniai bateliai sustiprino rafinuotos, bet kartu dalykiškos moters įspūdį. Galėjau ir nuoga ateiti, – susimąstė Olivija po kokios valandos, kai ją vos įėjusią į restoraną vyriškai vertindamas nužvelgė Aleksas. Olivijos nugara nubėgo nuojautos šiurpuliai.

      – Džiaugiuosi, kad atėjai, – kimiu gomuriniu balsu ištarė Aleksas, kai Olivija prisiartino prie kampinio stalelio.

      – O aš ne, – atkirto ji ir kostelėjo.

      Vyro akys supratingai suspindėjo.

      – Tai kodėl atėjai?

      Olivija užrietė nosį.

      – Atėjau pasakyti, kad laiškelis man pasirodė arogantiškas, ir jei jau kalbėsime atvirai, neturiu ką su tavimi veikti.

      – Galėjai paprasčiausiai paskambinti ir tą patį pasakyti.

      – Tokiu atveju nebūtumei pasidavęs.

      Aleksas pakėlė antakį.

      – Negi aš panašus į vyrą, kuris lengvai pasiduoda?

      – Ne.

      – Tada atsakiau į visus klausimus, – jis patraukė Olivijai kėdę. – Pirmiausia pavalgykime.

      Olivija nurijo gerklėje įstrigusį tumulą. Pirmiausia? Ji nesijautė alkana, bet padavėjas sukinėjosi aplinkui, todėl Olivija sukruto: paprašė atnešti stiklinę mineralinio vandens, paskui peržvelgė valgiaraštį ir užsisakė veršienos.

      – Matyt, teko gerokai pavargti, kol mane suradai, – tarė Olivija, kai juodu liko vieni.

      – Juk turėjau perduoti tau laiškelį, – abejingai atsakė Aleksas, tarsi žmonių paieška būtų jo kasdienis darbas.

      Na, šią popietę Olivija ir pati truputį juo pasidomėjo, bet apie tai tikrai neprasitars. Jau buvo girdėjusi apie Valenčių bendrovę – o kas apie ją nežino? Bet iki šiol labai nesigilindavo ir apie trijų brolių Valenčių meilės žygdarbius paskalų skyreliuose neskaitydavo.

      – Aleksai, aš…

      – Man patinka tavo vardas, – pertraukė jis, balsas staiga pritilo, Aleksas beveik šnabždėjo. – Olivija.

      Išgirdus, kaip šis vyras taria jos vardą, moters širdis suspurdėjo. Ištarė taip seksualiai… taip atvirai gardžiuodamasis… taip…

      Olivija netikėtai suvokė, ką jis daro, ir tvirčiau suspaudė lūpas. Matyt, šis vaikinas mėgsta pertraukti moteris asmeninėmis pastabomis ir taip išmuša iš vėžių.

      – Mane pavadino pagal larį, – atsakė Olivija užkandusi pašaipėlę.

      Aleksas kilstelėjo antakį.

      – Larį?

      – Serą lorensą Olivjė. Žinai, toks aktorius.

      Jo tvirtos jausmingos СКАЧАТЬ