Tango Paryžiuje. Nancy Warren

Чтение книги онлайн.

      Šį kartą jau jis atidžiai nužvelgė ją, tarsi mėgindamas atsakyti į tyliai sau užduotą klausimą. Kurį laiką klausimas tebetvyro ore, o jis mąsliai ją stebėjo.

      – Mane pasamdė Retas Markamas.

      – Laikraščio savininkas? Bet…

      Jis skubiai apsidairė aplink.

      – Ką pasakytum, jei pasiūlyčiau nešdintis iš čia ir kur nors išgerti?

      Tiesą sakant, šįvakar ji pabendravo su visais, su kuo reikėjo. Ketino čia pasisukioti dar kurį laiką, tačiau nieko neprarastų, jei ir išeitų. Į žurnalistiką ją atvedė pirmiausia smalsumas, kuris dabar tiesiog nedavė ramybės.

      – O kam?

      – Man reikia šiokios tokios pagalbos ir manau, kad tu tas žmogus, kurio ieškau.

      Jiedviem susižvalgius, kažkas sukibirkščiavo. To Kimė jau senokai nebuvo jautusi.

      – Originalus kvietimas. Sutinku.

      Jo šypsnys buvo vangus ir tuo pat metu seksualus. Akivaizdu, kad ir jis pajuto tą kibirkščiavimą.

      – Man reikia mados žinovės pagalbos. Išties negaliu apie tai kalbėti čia.

      Ji buvo šiuolaikinė moteris, nepraradusi įgimto atsargumo, būtino, kad išgyventų Manhatane. Be to, turėjo mobilųjį telefoną, o dar paauglystėje motina užrašė ją į kovos menų būrelį, tad Kimė jautėsi saugi su šiuo vyruku. Beje, jos nuojauta dėl žmonių retai apgaudavo.

      – Gerai. Siūlau eiti iš čia tuojau pat. – Ji paėmė jį už rankos ir nuskubėjo link išėjimo. – Toji grėsmingos išvaizdos moteris šviesiai rusvais plaukais ir yra tavo naujoji redaktorė.

      Jis metė žvilgsnį į Maršą Sampson ir panarino galvą.

      – Supratau.

      Kaip galėdami greičiau, bet stengdamiesi nepatraukti dėmesio, juodu skynėsi kelią prie durų. Ten jis atgavo kuprinę ir jie išėjo į naktį. Palyginti su triukšminga vakarėlio atmosfera, lauke buvo tylu ir vėsu. Ampyro stiliaus pastatai su kaliojo metalo balkonėliais rikiavosi abipus gatvės. Viskas tiesiog kvepėjo Paryžiumi – žaliuojančiais medžiais ir gardžia duona.

      – Ar tu pažįsti šį rajoną? – pasiteiravo jis.

      – Taip. Jei liksime netoliese, mus būtinai kas nors pastebės iš mados pasaulio. – Kimė susimąstė. – Už kelių kvartalų nuo čia yra keletas barų, kur turėtume būti saugūs.

      – Man tinka. – Jis ėmė greitai žingsniuoti, bet netrukus sulėtino tempą ir prisiderino prie jos žudančio aukščio kulniukų caksėjimo. – Kaip jūs vaikštote su tokiais bateliais?

      – Jie sukurti grožiui, o ne kelionėms pėstute, – atšovė ji.

      – Galiu kirsti lažybų, kad tu nevaikštai pėsčiomis.

      Kimė nesivargino atsakyti, bet vyrukas būtų pralaimėjęs lažybas. Viešpatie šventas. Tereikia prisiminti tas varganas mergaičių vasaros stovyklas, į kurias ją siųsdavo paauglystėje. Tose stovyklose paauglės buvo mokomos geriau vertinti save ir pasitikėti savo jėgomis. O ji tetroško ramiai leisti laiką su draugėmis lakstydama po parduotuves. Vargšė mamytė iš paskutiniųjų stengėsi užauginti į save panašią, šlepetes avinčią dukterį, o išaugo dėl mados galvą pametusi mergužėlė. Na ir porelė jiedvi buvo. Visiškos priešingybės. Kimė įtarė, kad potraukį prie mados paveldėjo iš tėvo. Jis buvo tikras italas plevėsa. Pati beprotiškiausia motinos klaida. Kimė nebuvo panaši į tėvą, tačiau greičiausiai turėjo padėkoti jam už dabartinę savo karjerą.

      Motina pastojo būdama Jeilio universiteto paskutinio kurso studentė. Be jokios abejonės, ji atsisakė už jo tekėti, nors jis, būdamas katalikas ir vertinantis šeiminį gyvenimą, to norėjo. Vis dėlto Evelina Renton išsireikalavo, kad jis finansiškai remtų vaiką, tad galiausiai jai buvo skirtos lėšos, o tėvo ji taip ir nematė. Kimė suprato, kad sukeltų keblumų aukšto lygio verslininkui, turinčiam žmoną ir keturis vaikus. Vaikiškos svajonės apie tai, kaip vieną dieną įsilies į triukšmingą, laimingą italų šeimą, buvo skausmingai palaidotos, kai suprato, jog tėvas nė neketina pristatyti jos savo žmonai ir kitiems artimiesiems. Kimė mėgino filosofiškai vertinti jo pasirinkimą. Paslapčia vildamasi, kad tėvas kada nors persigalvos, ji jau mokykloje mokėsi prancūzų ir italų kalbų, o tai galiausiai pasirodė nepaprastai naudinga profesijai. Ji stebėjo jo gyvenimo vingius naršydama internete ir vis dar tikėjosi, kad jis lygiai taip pat seka jos karjerą.

      – Kaip tau ši vietelė? – Houldeno balsas pažadino ją iš prisiminimų. Jie ėjo pro mažą barą tyliame užkampyje.

      – Puikiai, – pritarė ji ir jie patraukė vidun. Paprastai ji įsitaisydavo lauke ir stebėdavo pro šalį slenkančius žmones, bet pajuto, jog šįkart labiau tiktų vidus, kur mažesnė tikimybė būti pastebėtiems. Juodu įsitaisė prie staliuko. Kimė užsisakė taurę vyno, o Houldenas – alaus. Kai jų gėrimus atnešė, jis atsiprašė ir po kelių minučių grįžo nešinas mobiliuoju telefonu. Atrodė taip, lyg pokalbis dar nebūtų baigtas.

      – Tai Retas Markamas. Jis nori pasikalbėti su tavimi.

      Kimė manė, kad Houldenas nuėjo į tualetą. O jis skambino laikraščio savininkui? Kodėl norima su ja kalbėtis? Ji paėmė ištiestą telefoną.

      – Klausau?

      – Kime? Čia Retas Markamas.

      – Kaip gyvuojate, pone Markamai?

      – Dėkoju, gerai.

      – Kaip laikosi jūsų žmona?

      – Gerai. Luizai irgi viskas gerai. Žinoma, ji pasiilgsta žinių tarnybos, bet nekantriai laukia jau kitą mėnesį gimsiančio vaikelio. Pasakysiu, kad domėjaisi. Paklausyk, kažkas čia vyksta, o tu – tinkamiausias žmogus, galintis padėti. Leidau Makgregorui tau viską papasakoti. Turbūt nereikia sakyti, kad mes tikime tavo diskretiškumu, supranti?

      Kimė pasijuto lyg kokio veiksmo filmo herojė.

      – Taip. Jūs tikitės, kad neišplepėsiu. – Ko neišplepės? – Taigi, kas vyksta?

      Ji pažino Reto Markamo balsą. Klausdama apie žmoną, mėgino tik pasitikslinti, ar čia tikrai jis. Žodžiu, elgėsi it kokia slaptoji agentė. Niekuo nepasitikėjo.

      – Pasamdžiau Makgregorą rimtai užduočiai. Būsiu dėkingas už tavo pagalbą jam.

      Kimė neturėjo jokio supratimo, apie ką jis kalba. Ji jam nedirbo, tad negalėjo tikėtis nei premijų nei papildomų laisvų dienų. Ką gi, ji išklausys, ką papasakos Makgregoras, o tuomet jau pati spręs, kas čia vyksta ir ar verta į tai painiotis.

      Baigusi pokalbį atidavė telefoną ir išraiškingai kilstelėjo antakį.

      – Ar skambinai jam pasiklausti dėl manęs?

      – Taip.

      – Žinai, gana slapukauti. СКАЧАТЬ