.

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kad fotografą būtų nuskriaudęs likimas, tačiau akivaizdu, kad jo karjera mados versle kabo ant plauko. Jis gali būti sužlugdytas nespėjęs padaryti nė vienos nuotraukos. Kimė patraukė prie keistosios porelės. Briusteris iš tiesų buvo Borisas Puškoskis, bet jo pasirinktas pseudonimas tiko daug labiau. Jis mėgdavo balansuoti ant mados ribos ir rengdavosi lyg povas. Šiandien buvo pasipuošęs dvidešimtojo amžiaus vintažiniu ryškiai mėlynos spalvos aksomo švarku. Greičiausiai Dior namų. Jo plaukai – nubalinti ir trumpai kirpti. Ausyse tviskėjo dviejų karatų deimantai. Jis giriasi pradėjęs šią madą tarp vyrų. Gal ir taip. Jam tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties metų. Kimė įtarė, jog jis nesikeičia jau kelis dešimtmečius.

      Priėjusi dar arčiau nugirdo, kaip Briusteris sako:

      – O ką jūs manote apie bambą siekiančias iškirptes?

      Įsivyravo nejauki tyla, o Kimė net prikando lūpą svarstydama, ar nereikėtų dumti kuo toliau nuo šių keistuolių.

      – Aš nekalbu prancūziškai, – galiausiai atsakė fotografas.

      Nė nesusimąsčiusi ji ėmė kvatotis lyg iš paties šmaikščiausio pokšto.

      – Atleiskite, negalėjau neišgirsti. Kaip puiku, kai nors kas išdrįsta pasijuokti iš mūsų pramonės. Briusteri, – kreipėsi ji į vyresnįjį vyriškį ir palinko privalomiems pasisveikinimo bučiniams, – pasiilgau tavęs.

      – Kime, ma petite. – Jis įsmeigė apgaulingai šviesiai melsvas švelnias akis į ją. – Tu kaip visada pasakiška. – Vyras sulaikė ją kiek atokiau nuo savęs ir atidžiai nužvelgė nuo galvos iki kojų. – Su kuo turėjai permiegoti, kad gautum šį sijoną?

      Fotografas atrodė apstulbęs. Jo akys nuslydo jos sijonu. Kimė meiliai nusišypsojo.

      – Tai mano paslaptis.

      Briusterio akys vėl susmigo į fotografą.

      – Mūsų bičiulis irgi neišduoda savo spintos paslapčių.

      – Sakiau tau, jo humoras kandus.

      Vienas juodas antakis kilstelėjo.

      – Tu jį pažįsti?

      Ką, po perkūnais, ji čia daro? Galima sakyti, pati teršia savo reputaciją mados pasaulyje dėl kažkokio kvailelio, kuris neatskirtų madingiausio drabužio nuo grindų skuduro. Kimė gūžtelėjo.

      – Buvome susitikę.

      Ji suvokė, kad elgiasi paslaptingai, o Briusterį paslaptys traukia it magnetas. Jis knaisiodavosi tol, kol iškapstydavo, ką norima paslėpti, ir pranešdavo visam pasauliui. Karštligiškai trokšdama kuo greičiau nukreipti pokalbį nuo nevalyvojo fotografo, ji tarė:

      – Simona gerai laikosi.

      Briusteris metė žvilgsnį sau per petį į Simoną, kuri vis dar aistringai tebegestikuliavo, o lūpos judėjo pašėlusiu greičiu. Tarsi kalbėtų rožinį.

      – Beria išminties perlus ištikimiems tarnams. Galima pagalvoti, kad iš jos lūpų kada nors išsprūsta nors kas nors vertinga. Mieloji, ar matei jos naująjį vaikiną? Kažkoks apšiuręs čekas, kadaise žaidęs ledo ritulį. – Jis pasivėdino išpuoselėta ranka. – Ledo ritulį.

      – Nežinojau, kad ji turi naują vaikiną. O kas nutiko vyrui?

      – Na, jis kažkur išdūmė paskui dar vieną anoreksikės sijoną.

      – Matau, Obuolių Pyragas irgi čia. Ar bent nutuoki, kaip atrodys suknelė? – paklausė ji.

      – Aš, žinoma, suknelės nemačiau, tačiau kai ką girdėjau. – Briusteris atrodė nepaprastai savimi patenkintas.

      Kad ir koks šlykštus, Kimei Briusteris šiek tiek patiko. Ypač kai žinodavo naujausius gandus.

      – Ką girdėjai?

      Jis greitomis apsidairė ir pritildęs balsą tarė:

      – Girdėjau, kad bus dvi suknelės.

      – Dvi suknelės? – sukuždėjo ir ji.

      Regis, išties puiku. Tai bylojo žaižaruojančios jo akys. Jis atrodė lyg tuojau uždainuosiantis Eltonas Džonas.

      – Viena – nuotakai, o kita – mažytė priderinta suknelė būsimos nuotakos vaikui.

      Pietra ir Aplas turėjo dvejų metų dukrelę, ir tai jau seniai nebebuvo paslaptis. Tačiau žinia, kad mažylė vilkės prie jaunosios priderintą suknelę, išties verta dėmesio.

      – Turbūt juokauji.

      Jam pavyko ją priblokšti, to jis neabejotinai ir siekė. Tad patenkintas išsišiepė.

      – Palauk ir pamatysi. O dabar – ate, brangieji. Turiu persimesti keliais žodžiais su Valentinu, – pareiškė Briusteris ir pasišalino.

      Kimė susimąsčiusi stebėjo vyrą, kurį susitiko prieš gerą pusvalandį ir kuris atrodė taip, lyg norėtų nusibraukti prakaitą nuo kaktos.

      – Ačiū, kad mane išgelbėjote, – padėkojo jis.

      Kimė sugavo jo žvilgsnį ir nenuleido akių.

      – Kas tu toks?

      – Juk sakiau. Fotografas iš Minneapolis Daily Tribune.

      – Baik pliaukšti nesąmones. Tu neatskirtum dizainerio kurto drabužio, net jei ant jo būtų palikta etiketė. Niekas tavęs nesamdytų kaip mados fotografo.

      Antras skyrius

      Vienas antakis išraiškingai kilstelėjo, o žvilgsnis už akinių stiklų tapo dar skvarbesnis. Vyras išsitraukė vizitinę kortelę. Ji paėmė ją – išties Tribune vizitinė kortelė. Kimė garsiai perskaitė:

      – Houldenas Makgregoras, fotografas.

      – Aš – Houldenas Makgregoras, – patvirtino jis bijodamas, kad ji pamanys, jog vizitinė kortelė ne jo. Kimė nudžiugo, kad jam užteko proto nepulti purtyti jai rankos, mat ką tik davė suprasti Briusteriui, jog juodu pažįstami.

      – Kimberlė Renton, Uptown žurnalo mados skyriaus redaktorė, – ji dar sykį pažvelgė į kortelę rankoje, lyg viltųsi joje rasti daugiau informacijos nei pirmąjį kartą. – Kas jūsų redaktorius?

      Ji pažinojo daugumą savo srities žmonių, įskaitant ir Tribune mados redaktorių. Toji moteris sukramtytų jį ir išspjautų, jei tik pamatytų, kaip apsirengęs pasirodė mados renginyje.

      – Marša Sampson. Turėčiau čia su ja susitikti.

      – Nesi matęs savo redaktorės?

      Jis papurtė galvą.

      – Jei susitiksi su ja taip apsivilkęs, tavo pirmoji darbo diena bus ir paskutinė, – pažadėjo jam Kimė. Kažkas čia ne taip.

      – Juk СКАЧАТЬ