.
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу - страница 3
– Reikėtų jaustis geriau, – pamėgino įtikinti labiau save nei kitus kelis eilėje laukiančius viengungius. – Juk visa tai geram tikslui, ar ne? Todėl ištversiu kelias minutes nemalonumo ir netikusį pasimatymą. Verta pakentėti.
Dvidešimtas Numeris blankiai šyptelėjo ir tingiai atsirėmė į koloną užkulisiuose, įrengtuose šiam vakarui. Atrodė, kad vyrukas beveik nuobodžiauja, ir Džeikas ėmė pavydėti jam tokio šaltumo.
– Ką, tau nepatinka, kai moterys moka už paslaugas? – linksmai paklausė su užsienietišku, galbūt airišku, akcentu.
Gal europiečiai ir mėgsta tokius pasirodymus. Bet amerikietis gelbėtojas – ne.
– Tau patinka?
Dvidešimtas Numeris nusišypsojo ir pasitaisė auksu spindinčius rankogalius, kyšančius iš po prabangaus vienetinio smokingo. Džeikas galėjo prisiekti, jog nenuomoto.
– Gali būti… smagu. – Iš to vyro kostiumo ir elgesio buvo galima spręsti, jog turi užtektinai pinigų ir pats išgalėtų teikti labdarą. O ilgoki į uodegėlę surišti plaukai rodė, kad jis dar ir pavojus mėgsta.
Kaip ir Džeikas. Bet jam užteko jaudulio, patiriamo ekstremaliomis aplinkybėmis. Visai nesinorėjo, kad jį vertintų, žnaibytų, nužiūrinėtų ar nušvilptų gauja keistų moterų, kurioms niežti tarpkojį ir kurios turi pakankamai dolerių jam pasikasyti.
Anas vyras tęsė:
– Be to, kaip sakei, visa tai – geram tikslui.
Teisingai. Geram tikslui. Vaikai. Aš mėgstu vaikus. Jų dar neturiu ir kelerius artimiausius metus nenoriu turėti, bet kada nors būtų miela. Mėgstu vaikus, kai jie neprisikiša į nosį razinų, nekrinta į kanalizacijos šulinius ar nesikabaroja paskui katiną į medį.
Na, gal jis ne taip ir mėgsta vaikus. Ne taip, kad pakeltų tokį pažeminimą.
Paskui Džeikas prisiminė savo dukterėčią, kuri buvo dar kūdikis, ir sūnėnus dvynius. Jis viską padarytų, kad tik jie būtų saugūs ir sveiki.
Po galais. Jam teks per visa tai pereiti.
Džeikas vėl timptelėjo ankštoką nuomoto smokingo apykaklę ir pro juodų užuolaidų tarpą nužvelgė publiką. Elegantiška pokylių salė buvo nustatyta apvaliais, baltomis staltiesėmis uždengtais staleliais, prie jų sėdėjo tuzinai moterų ilgomis vakarinėmis arba tviskančiomis kokteilinėmis suknelėmis. Jos juokėsi, liežuvavo, gurkšnojo vaisių kokteilius ir putojantį šampaną. Visos laidė alkanus žvilgsnius ir nepadorius pasiūlymus parduodamam Viengungiui Numeris Septyniolika, stovinčiam scenos viduryje.
Tiksliau – visos, išskyrus vieną. Tamsiaplaukę, stovinčią per dešimt pėdų nuo užuolaidos, pro kurią Džeikas dirsčiojo. Ši moteris iškart patraukė jo dėmesį… paskui patraukė vėl. O paskui jis įbedė žvilgsnį.
Mergina beveik skendėjo didžiulio negailestingai plieskiančio prožektoriaus šviesoje. Bet Džeikas ją pamatė ir susidomėjo.
Pirmiausia jos buvo įdomi figūra. Ji nebuvo panaši į pusę čia susirinkusių moterų, aukštų ir liesų, vilkinčių mažomis juodomis suknelėmis. Ji atrodė smulkutė, apvali, plačiais klubais ir didelėmis krūtimis, kurių neslėpė mėlyno šilko suknelė su gilia iškirpte. Suknia nebuvo itin madinga, bet Džeiko širdis ėmė greičiau plakti, o kelnėse nubudo iki tol snūduriavęs gaidžiukas.
Jos plaukai nebuvo šviesūs ar įmantriai sušukuoti kaip pusės moterų. Ne, jos plaukai buvo tamsūs, vešlūs ir bangomis laisvai krito ant pečių. Atrodė taip gundomai, tarytum ji būtų ką tik išlipusi iš lovos, o ne atėjusi iš prabangaus grožio salono Mičigano aveniu.
Žemiška, aistringa, be jokių stabdžių. Ta mergina buvo gundanti, bet dabar moterys, regis, nebeleidžia sau taip atrodyti.
Jos išvaizda įžiebė ugnį Džeiko papilvėje. O išdidumas ir keistas elgesys dar labiau ją pakurstė.
Tamsiaplaukė nekikeno su turtuolėmis draugužėmis, neteliūskavo taurėje kokteilio, nedemonstravo tviskančių žiedų su deimantais. Džeikas būtų pasakęs, kad ji atrodė beveik nepatenkinta, net įsitempusi. Jos veido gerai neįžvelgė, tačiau matė ryžtingai pakeltą smakrą. Nugara buvo tiesi lyg kareivio.
Džeikas jautė, kad tokia jos laikysena nenatūrali, ji tarytum stengėsi išlaikyti budrumą siekdama tikslo.
Lyg pasijutusi stebima, moteris apsidairė ir pasuko galvą tiek, kad veidą apšviestų prožektorius. Apšviestų skaisčią odą, išsišovusius skruostus, putlias lūpas ir tamsias spindinčias akis.
Gražuolė.
Džeikas sugniaužė kumščius. Nors greičiausiai ji nematė jo ir negalėjo pamėgdžioti, bet pasielgė taip pat.
Moteris suspaudė kumščius, nes buvo akivaizdžiai susikaupusi ir tarsi susikūrė neliečiamą erdvę nuo salėje esančių kitų moterų.
O jis laikė kumščius apimtas geismo.
Nuo tada, kai išsiskyrė su moterimi, su kuria susitikinėjo aną žiemą, Džeikui kurį laiką neteko mylėtis. Ir nuo tada dar niekas nebuvo privertęs jo širdies plakti taip smarkiai. Nei moterys, kurias sutikdavo darbe. Nei tos, kurias gelbėdavo. Nei slaugytojos ligoninėje. Nei virš Džeiko apsigyvenusi mergina, kuri jau tris kartus buvo užsitrenkusi duris, nes ieškojo progos prašyti jo pagalbos.
Ši nepažįstamoji? Džeiko vyriškumas sustandėjo vos pamačius ją per dešimties pėdų atstumą. Ji vėl smalsiai apsidairė ir įsmeigė žvilgsnį į užuolaidas, už kurių jis stovėjo.
Nupirk mane.
Moteris negalėjo girdėti šio mintimis pasiųsto įsakymo, bet prisimerkė ir vėl pažvelgė į užuolaidą, už kurios slėpėsi Džeikas.
Jis toliau maldavo mėgindamas prisiminti niekus, vienos iš seserų pasakojamus apie knygą, dėl kurios pastaruoju metu kraustėsi iš proto. Apie tai, kad visata tave apdovanos tuo, ko pageidausi, jeigu aiškiai tai įsivaizduosi.
O dabar jam buvo lengva įsivaizduoti karštas scenas.
– Žinai, ko labiausiai bijau? – paklausė Aštuonioliktas Numeris, šviesiaplaukis, į banglentininką panašus vaikinas, kuris sakėsi esąs biržos tarpininkas. – O jeigu mane nupirks už kokius penkiasdešimt dolerių? Koks pažeminimas, kai turtingiausios Čikagos moterys nekantrauja lyg benamiai šunys prie mėsininko parduotuvės lango?
Poną Stilingąjį Europietį tokia mintis prajuokino. O Džeikas iškart suprato biržos tarpininko nerimą.
Jėzau. Koks pažeminimas, kad dėl jo varžysis aukcione. Bet jeigu nesivaržys?
– Išleiskite mane iš čia.
– Per vėlu, – žvitriai prabilo jauna moteris, vedanti šio vakaro renginį. Ji žvilgtelėjo į gražų šviesiaplaukį jaunuolį. – Tavo eilė. Dabar jos skaito СКАЧАТЬ