Ketvirtadieniais aštuntą. Debbie Macomber

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ praryti karčią piliulę – prarasti žmones, kuriuos laikė draugais, ypač po visko, ką jai teko iškentėti dėl Maiklo. Galbūt reikėjo aptarti tai su advokate: kaip išsaugoti draugus. Kas liks kieno draugais?

      Išties keista, kad mudvi su Klere išvis suartėjome. Esame labai skirtingos. Ankstesniame gyvenime, matyt, nebūtume parodžiusios nė menkiausio susidomėjimo viena kita. Šiuo metu Klerė kupina pykčio ir pagiežos, nors ir kovoja su tuo. Aš irgi vis dar jaučiu tam tikrą pyktį, tegu beveik susitaikiau su jį keliančiais įvykiais (kita vertus, vyras nepaliko manęs dėl kitos moters). Džulija ir Karena man taip pat patinka, bet Klerė atrodo artimiausia. Galbūt dėl vienatvės. Mes abi žinome, kas tai yra. Žmonės to negali suprasti iki galo, kol nepatiria patys.

       Laikas. Tai turi būti geriausias mano gyvenimo laikas. Pasiekiau pavydėtinos karjeros. Kai pradėjau dirbti Gluosnių giraitės memorialinėje ligoninėje, nė nesvajojau, kad tapsiu jos valdytoja. Vaikai išaugo atsakingais žmonėmis. Mano santuoka buvo puiki. Saugau daugybę prisiminimų, kurie mane palaiko. Taip, turi ateiti geras laikas. Ir ateis – kad jau išmokau gyventi pasikliaudama savimi.

***

      Liza žvelgė į telefoną ant darbo stalo, baimindamasi, kad jis suskambės. Pirmadienis prasidėjo prastai ir ji jau matė: ši pirmoji naujų metų savaitė bus neką geresnė nei gruodis. Kupina daugybės tokių pat problemų, su kuriomis ji susidūrė anksčiau. Ligoninei vis dar nepavyko pasirašyti naujos sutarties su

      Slaugytojų profesine sąjunga. O trečiadienio popietę laukė susitikimas su valstybiniais sveikatos apsaugos inspektoriais. Be to, keletą kartų užklupo karščio bangos ir teko visą rytą gurkšnoti indišką čai arbatą su sojų pienu. „Ne pati geriausia metų pradžia“, – niūriai pagalvojo ji.

      Pakilusi nusirengė švarkelį ir pasikabino ant pakabo. Tada atsisegė baltos šilkinės palaidinės viršutinę sagą ir atsiraitojo rankoves iki alkūnių. Paėmusi nuo stalo popierių pluoštą pradėjo vėduotis liepsnojantį veidą ir stabtelėjo užmesti akį pro šešto aukšto langą į automobilių stovėjimo aikštelę apačioje.

      – Kaip matau, užklupau tave pačiu laiku, – pasigirdo sodrus vyriškas balsas, kurį Liza akimirksniu atpažino.

      – Daktare Džemisonai, – skambiu dalykišku tonu atsiliepė ji.

      Jis retai atvykdavo į Gluosnių giraitės memorialinę ligoninę. Didžiąją pacientų dalį priimdavo Lorelhorsto vaikų ligoninėje, kur rūpinosi daugiausia neišnešiotais kūdikiais. Šonas Džemisonas – puikus pediatras, bet ne veltui užsitarnavęs įnoringo, nekantraus ir arogantiško žmogaus reputaciją. Arogancija pasireikšdavo ir bendraujant su moterimis. Liza negalėjo prikibti prie jo profesinių gebėjimų, bet kalbant apie santykius su personalu jam praverstų keletas emocinės brandos pamokų.

      – Baik, – prabilo jis gundomu balsu, – mudu pažįstame vienas kitą gana seniai, vadink mane Šonu.

      Liza nuėjo prie stalo ir vėl atsisėdo, mostelėjusi jam pasekti jos pavyzdžiu.

      – Kuo galiu padėti?

      – Tai daugiau mandagumo vizitas, – atsiliepė ji ir atsainiai įsitaisė ant artimiausios kėdės, užmetęs koją ant kojos. Tada atsipalaidavo, atsilošė, tarsi būtų nusiteikęs ilgam vizitui. – Užsukau pasižiūrėti, kaip laikaisi.

      – Esu užsiėmusi, – skubiai išbėrė ji, galvodama, kad neturi laiko plepalams, kitaip nei jis.

      Šonas nekreipė dėmesio į nesvetingą priėmimą.

      – Kaip atšventei Naujuosius?

      Štai apie ką kalba. Juk jis kvietė ją sutikti juos kartu – na, lyg ir kvietei. Tai buvo pasiūlymas užmegzti santykius, kvietimas su seksualine užuomina ir ji nedelsdama atsisakė. Nors našlavo šešerius metus, retai išsiruošdavo į pasimatymus. Jeigu ją tai būtų dominę, progų būtų pasitaikę. Bet nedomino.

      – Puikiai praleidau vakarą. O tu?

      Iš Šono reakcijos Liza suprato, kad moterys nedažnai jį atstumia. Žinoma, ją buvo pasiekę gandai apie daktarą Džemisoną. Aukštą, šviesiaplaukį, prakaulaus veido neabejotinai įspūdingą vyriškį. Moterys nuo dvidešimties iki šešiasdešimties laikė jį panašiu į aktorių Harisoną Fordą. Protingas, dailus, turtingas ir nevedęs vyras turėjo metams nepavaldaus žavesio. Ligoninėje nuolat sklandė gandai apie jį. Ne viena slaugytoja tapo jo kerų auka. Šonas Džemisonas, išsiskyręs prieš dešimt metų, regis, laikė save vertingu prizu. Jis niekada ilgai nesusitikinėjo nė su viena moterimi ir Lizai nepatiko jo arogantiškas požiūris į meilės nuotykius. Taip pat ji nepritarė jo netinkamam požiūriui į personalą.

      Liza sutiko Stivą universitete ir, nors pasitaikė gerų bei blogų dienų, kaip būdinga visiems ilgalaikiams santykiams, jie sukūrė darnią ir tvirtą šeimą. Taigi ji nesidomėjo trumpalaikiais meilės romanais, nesvarbu, koks žavus ar turtingas būtų vyras.

      Šono dėmesys ją sutrikdė, nors niekada nebūtų leidusi jam to pastebėti. Kiek žinojo, jis paprastai susitikinėdavo su jaunesnėmis už save moterimis. Kad ir kaip Liza rūpinosi išvaizda ir laikėsi dietos, neatrodė kaip gerai išsilaikiusi trisdešimtmetė. Kartą Stivas švelniai pajuokavo, kad jos smėlio laikrodį primenanti figūra pradėjo rodyti valandą ir dešimt minučių. Ji kiekvieną sykį nusišypso tai prisiminusi.

      – Naujuosius metus sutikai namuose, tiesa?

      – Taip, – prisipažino ji ir susikryžiavo rankas, rodydama jam, kad neketina atvirauti apie asmeninį gyvenimą. – Bet, kaip minėjau, puikiai praleidau vakarą.

      – Viena?

      – Man patinka savo pačios draugija, – atkirto ji ir pakilusi įsirėmė rankomis į vyšninės spalvos stalo kraštą. – Deja, privalau nutraukti pašnekesį – po dešimties minučių turiu susitikimą.

      – Esu pasirengęs dar kartą pakviesti tave į pasimatymą.

      – Dėkui, ne.

      Jis šyptelėjo, nesutrikęs dėl atsisakymo, tarsi ne jis, o ji būtų daug praradusi. Tada atsistojo ir skubiai pasuko durų link.

      – Šonai, – pašaukė Liza, pati šiek tiek nustebusi.

      Jis stabtelėjęs pasitikinčiai nusišypsojo ir kilstelėjęs antakius pasidomėjo:

      – Pakeitei nuomonę?

      – Tiesą pasakius, ne, – tarė ji, žinodama, kad dėl tam tikros priežasties nenori, jog šis pokalbis baigtųsi taip kaip ankstesni.

      – Ne? – pakartojo jis ir vėl kilstelėjo antakius su lengva apsimestine nuostaba.

      – Jau antrą kartą tu užsuki pakviesti manęs į pasimatymą.

      Jis nutylėjo.

      – Aš antrą kartą atsisakau, – priminė ji. – Įdomu, ar paklausei savęs kodėl.

      – Man ir taip aišku, – burbtelėjo jis. – Tu bijai.

      – Ne tik.

      Jis lengvabūdiškai trūktelėjo СКАЧАТЬ