Ketvirtadieniais aštuntą. Debbie Macomber

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ karštligiškos skubos: vaikai kaip tik išpakavo dovanas. Atidėjau pokalbį vėlesniam laikui ir vis dar nepaskambinau.

      Pati nutariau sutikti Naujuosius viena. Nors Šonas Džemisonas tarsi tarp kitko pasiūlė pavakarieniauti kartu. Deja, šis gydytojas į viską, išskyrus darbą, žiūri lengvabūdiškai. Neketinu suklysti užmegzdama santykius su vyriškiu, turinčiu mergišiaus reputaciją (nors akivaizdus jo dėmesys ir paglostė savimeilę). Beje, esu už jį vyresnė. Ne itin daug, šešeriais, na, galbūt septyneriais metais, tačiau to užtenka, kad jausčiausi nesmagiai… Šiaip ar taip, neketinu susitikinėti su juo. Pagrindinis mano argumentas, neskaitant amžiaus skirtumo – jis visiška nuoširdaus ir nepretenzingo Stivo priešingybė. Puikusis daktaras yra itin patenkintas savimi.

      Vis dėlto jis įdomus vyriškis. Neatsisakyčiau su juo pasikalbėti, tik, žinoma, vien draugiškai. Nieko romantiško ar seksualaus. Tiesiog pašnekesys. Galbūt prie kavos puodelio ar vyno taurės. Galiausiai juk kiekvienas gali turėti dar vieną draugą.

      Kalbant apie draugystę, kai Klerė, Džulija, Karena ir aš susitikome po paskutinės dienoraščio rašymo pamokos, nusprendėme pratęsti pažintį ir kiekvieną ketvirtadienį rauge pusryčiauti. Pasiūliau visoms pasirinkti po žodį ateinantiems metams. Po žodį, kuriuo vadovautumėmės, kuris padėtų sutelkti mintis. Po žodį, kuris atspindėtų, kas vykta mūsų gyvenime, ką norime veikti ir kuo būti. Nenumanau, iš kur kilo ši mintis. Galbūt perskaičius kokį straipsnį. Bet tai palietė mano jautrią stygą.

      Karenai mintis patiko, bet ji jauna ir entuziastingai nusiteikusi dėl visko. Štai kodėl tokia smagi ir taip puikiai pritapo prie mūsų. Kiekviena suteikėme grupelei kažką savita ir dabar mes susijusios…

      Praėjusį vakarą pradėjau mąstyti apie savo žodį, svarsčiau įvairias galimybes. Bet vis dar neradau tinkamo. Tai tas pats, kaip matuotis „Nordstromo“ prabangių drabužių tinklo progines sukneles. Man reikia tik vieno žodžio, kuris tobulai tiktų. Atrodytų kaip čia buvęs, nuostabus ir žadintų teigiamas emocijas. Mintys vis sukosi ratu – Stivas, mano darbas, Emė ir Brajenas. Ar mano metų žodis – meilė? Keitimasis? O gal koks kitas? Staiga netikėtai pagavau save galvojančią apie Loreną. Lorena – mano mažoji dukrytė, kurios man nebuvo lemta pažinti. Kūdikis, kurį taip trumpai telaikiau ant rankų. Per anksti atėjusi į šį pasaulį, ji mirė pirmą gyvenimo savaitę, beveik prieš trisdešimt šešerius metus. Kasmet per jos gimimo dieną Stivas atnešdavo man saulučių puokštę, norėdamas priminti, kad neužmiršo jos ir skausmo, kurį patyrėme mudu, jauni tėvai, praradę pirmagimę. Išties nesuprantu, kodėl susimąsčiau apie Loreną kaip tik dabar.

      Nusprendusi kreipti mintis ne į praeitį, o į dabartį, sutelkiau dėmesį į tinkamo metų žodžio paieškas. Šiek tiek užtrukau, bet suradau vieną, kuris man pasirodė tinkamas. Mano žodis atėjo pas mane rymant sutemose, negalint užmigti, klausantis, kaip prosenelio laikrodis skaičiuoja minutes.

      LAIKAS.

      Man penkiasdešimt septyneri. Po trejų metų sukaks šešiasdešimt. Šešiasdešimt. Nesijaučiu priartėjusi prie šešiasdešimtmečio ir nemanau, kad elgiuosi kaip šešiasdešimtmetė. Vis dėlto tai tiesa, noriu tai pripažinti ar ne. Man visada atrodė, kad turiu tiek daug laiko įgyvendinti visus suplanuotus dalykus. Pavyzdžiui, svajojau užkopti į viršukalnę. Nežinau, kodėl. Gal tai man atrodė milžiniškas žygdarbis. Dabar suprantu, jog nekopsiu į kalnus, ypač šiuo gyvenimo tarpsniu. Manau, man vis mažiau lieka laiko rinktis. Be to, šiomis dienomis turiu įveikti kitas viršukalnes.

      Pradėję trečią dešimtį, mudu su Stivu sudarėme sąrašą visų nuostabių dalykų, kuriuos ketinome nuveikti, ir egzotiškų atostogų, kurias planavome praleisti kartu. Ilgainiui įsisukome į vaikų auginimo rūpesčius ir kasdienybę. O svajones ir planus atidėjome tolimai ateičiai. Manėme, kad vis vien atrasime jiems laiko. Vieną gražią dieną, kitais metais ar dar kitais. Nesirengiu kartoti šios klaidos, todėl žodis „laikas“ man tinka. Noriu sąmoningai nugyventi kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Noriu pasirinkti teisingus planus ir svajones, kad likę metai teiktų pasitenkinimo. Kai tik apsisprendžiau dėl savo žodžio, akimirksniu pasijutau pavargusi ir kaipmat užmigau. Kadangi būdravau ilgiau nei iki dviejų, atsibudau vėlai. Pusryčius pasiruošiau tik po vidurdienio. Įsijungiau televizorių, kad palaikytų man draugiją. Nors futbolas niekada nedomino, tai buvo mėgstamas Stivo žaidimas. Tad pajutusi savotišką paguodą neperjungiau kanalo, rodančio tiesioginę transliaciją iš Ruoz Boulo 1. Kelias valandas galėjau apsimesti, kad vyras su manimi. Namai nebeatrodė tokie tylūs ir tušti.

      Namai… Tai dar vienas dalykas, dėl kurio teks apsispręsti. Turiu priimti sprendimą, ar toliau juose gyvensiu. Man nereikia beveik tūkstančio kvadratinių metrų ploto, bet tai namai, kuriuos pirkome kartu su Stivu, kur išaugo mūsų vaikai. Turint galvoje, kad nekilnojamojo turto kainos padidėjo, aš sėdžiu ant pinigų maišo. Pinigų, kuriuos būtų galima investuoti kur panorėjus.

      Kvaila laikytis įsikibus šios vietos. Namai puikiai tiko, kai Endrius ir Anė atvykdavo praleisti savaitgalio. Dviem padūkusiems vaikaičiams reikia visos erdvės, kokia tik jiems pasiekiama. Tada man tai nekliuvo, o ir kai Brajenas gyveno namuose. Mums reikėjo didelio namo, kad nesibaksnotume alkūnėmis, bet man… Tiesą sakant, reikėtų ji parengti pardavimui – peržiūrėti visus daiktus daiktelius, kurių pilna kiekviename kampe ir kertėje, tada išmesti per penkiasdešimt septynerius metus sukauptą šlamštą, bet tai mane ir stabdo.

      Po Stivo mirties draugai patarė susilaikyti nuo lemiamų sprendimų dvylika mėnesių. Dabar pats laikas prisiminti šį gerą patarimą, nes išgyvenu antrą netektį. Praradau vaikus. Likau vienintelė Kenijon Gluosnių giraitės miestelyje.

      Tačiau nesu visiškai vieniša. Čia tebėra mano draugai – visi tie, su kuriais susipažinau ištekėjusi, nors, panašu, mes susvetimėjome po Stivo mirties. Be to, čia gyvena naujosios mano draugės – moterys, su kuriomis susitikau dienoraščio rašymo kursuose. Esu dėkinga Sendei O’Del, kad patarė juos lankyti. Kaip tik to man ir reikėjo. Užsirašydama kiekvienos dienos mintis daug sužinojau apie save. Gailiuosi, kad nerašiau dienoraščio būdama jaunesnė. Galbūt dabar būtų paprasčiau suprasti ir reikšti jausmus.

      Mūsų mokytoja, anglų kalbos dėstytoja Suzana Morisei, gavo grupę paskutinę minutę. Deja, ji neturėjo supratimo, nuo ko pradėti, nors ir labai stengėsi. Tad daugiausia skatino mus skaityti ir komentuoti literatūrinius žurnalus. Buvo įdomu, bet nelabai naudinga. Dabar man atrodo, kad negalima išmokyti rašyti dienoraščio. Tai gali padaryti tik pati.

      Rašydama dienoraštį supratau, kaip sunkiai išgyvenau Stivo netektį, kokia buvau sutrikusi. Man atrodė, kad per šešerius metus susidorojau su visu tuo, tačiau Eimės ir Džeko persikėlimas į vidurio vakarus, o paskui ir Brajeno išsikraustymas… Na, to per daug.

      Keista, ar ne, kad dirbdama ligoninėje sugebu įveikti nuolatines kritines situacijas, bet vis dar jaučiuosi sugniuždyta dėl savo pačios gyvenimo įvykių?

      Mudvi su Klere praleidžiame drauge nemažai laiko. Matyt, tai visai suprantama: ji neseniai išsiskyrė, o aš esu našlė. Klerės padėtis primena manąją prieš kelerius metus, kai pasibaisėjusi supratau, jog mano draugai gyvena poromis. Dauguma jų turi antrąsias puses. Klerė, kaip ir aš, suvokė praradusi ne tik vyrą, bet ir socialinių santykių pamatą, kuris subyrėjo kartu su santuoka. Nors jai aplinkybės susiklostė kitaip nei man, pasekmės – tokios pat. Vakarienės, kortavimas, net paprastas apsilankymas vakariniame kino seanse – visa tai, pasirodo, daroma poromis.

      Praėjus keletui mėnesių СКАЧАТЬ