.
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу - страница 6
– Ar prisijungėte prie jų telefono linijų? Namų ir darbo?
– Žinoma, – atsakė Ebė. – Klausomės ir Tesos Kembel pokalbių. Ji tokių pinigų kaip Brodžiai neturi. Šiaip taip verčiasi. Teikia valymo paslaugas. Pasiturinčia jos tikrai nepavadinsi. Vieniša motina – visai kaip mano sesuo.
– Bet man susidarė įspūdis, kad Ferheivenas – grietinėlės mokykla.
– Taip, ir čia išryškėja dar vienas Sedės ir Emilės panašumas. Abi ne visai atitinka Ferheiveno reikalavimus. Dažniausia iš anksto sudaromas norinčiųjų patekti į Ferheiveną sąrašas. Tačiau tiek Emilės, tiek Sedės atveju pritrūko stojančiųjų. Antraip kažin ar jas būtų priėmę.
Semas galvojo.
– Norėčiau pasikalbėti su mokyklos darbuotojais, ypač su mergaičių mokytoja.
– Vikė Vilder mielai mums talkina. Per apklausą po Emilės dingimo netgi pasisiūlė būti patikrinta melo detektoriumi.
– Ar patikrinote?
– Ne, ji nelaikoma įtariamąja.
– Nors susijusi ir su Emile, ir su Sara Bete?
– Tokių daug, – atsakė Ebė. – Čia mažas miestelis, agente Burkai. Visi vieni kitus pažįsta.
Akimirką jų žvilgsniai susitiko ir abudu persmelkė baisus įtarimas. Visi vieni kitus pažįsta. Taip pat ir pagrobėjas?
Semas nukreipė akis į gatvę, bet puikiai matė šalia sėdinčią moterį. Pečius siekiantys tamsūs plaukai žvilgėjo saulėje. Blakstienos slėpė švelnias, rudas akis. Be abejonės, ji yra patraukli: nei per liesa, nei per aukšta. Gražia nepavadinsi, bet ji skleidė sunkiai nusakomą žavesį. Visai nepanaši į Norą, ir tai, Semo manymu, – patraukliausias seržantės Kros bruožas.
– Pasivaikščiokime, – netikėtai pasiūlė jis.
Ji nustebusi paklausė:
– Ką nors pastebėjote?
– Ne, norėčiau apklausti gyventojus.
Jau buvo beprasižiojanti kažką sakyti, bet apsigalvojo. Semas suprato, ką ji mano. Kai buvo pranešta apie mergaitės dingimą, šerifo pavaldiniai apklausė visus gyventojus. Kai paaiškėjo, kad Sara Betė ne šiaip pasiklydo, pareigūnai sugrįžo paklausinėti išsamiau.
Visgi dar viena apklausa, dalyvaujant naujoms akims ir ausims, tikrai nepakenks. Seržantei Kros užteko nuovokos tai suprasti. Išlipusi iš automobilio ji žengė prie visureigio, kažką pasakė vairuotojui ir grįžo prie Semo.
Šaligatvis jiems po kojomis karštai alsavo. Semas juto, kaip nugara teka prakaito upeliai. Jo akys drąsiai nužvelgė seržantės Kros krūtinę, dailiai aptemptą nuo prakaito sudrėkusiais medvilniniais marškinėliais. Jis paprastas žmogus. Buvusios ir esamos jo kolegės gali tai patvirtinti. Nora tikrai patvirtintų.
Seržantė Kros pakėlė ranką norėdama prisidengti nuo saulės akis ir šis judesys išryškino jos kūno kontūrus. Blyškus, geltonas marškinėlių audinys ją standžiai aptempė, ir Semo viduje kažkas spragtelėjo. Jis jau ilgokai vengė moterų draugijos, bet dabar – pačiu netinkamiausiu metu – pajuto jį užvaldantį didžiulį geismą.
Jis pasistengė nukreipti dėmesį nuo seržantės Kros iškirptės ir ėmė dairytis.
– Eisime kartu ar išsiskirsime? – paklausė ji.
Pirma mintis buvo: „Išsiskirti“. Taip jie daugiau nuveiktų. Tačiau išgirdo save sakantį:
– Gal eikime drauge. Jūs geriau pažįstate vietovę.
– Kaip pasakysite, – ji užsidėjo juodus akinius ir nužingsniavo. Semas nevalingai palydėjo ją žvilgsniu. Jo nelaimei, seržantė Kros iš nugaros atrodė taip pat puikiai.
TREČIAS SKYRIUS
Fajeta Gibons visą gyvenimą praleido Pirmojoje gatvėje, tame pačiame name, kuriame gimė prieš šešiasdešimt devynerius metus ir užaugo mylima tėvų Milfordo ir Garnetės Gibonsų, nuo kurių mirties jau prabėgo beveik pusė amžiaus. Jie ilsisi palaidoti šeimos sklypelyje Holijoko kapinaitėse – Persikų gatvėje už keturių kvartalų. Ant rausvo marmuro antkapio iškaltas ir Fajetos vardas bei gimimo data.
Fajeta įpratusi kasdien aplankyti tėvų kapą. Įpročio nekeičia bet kokiu oru. Vasarą priskina gėlių iš savo sodo ir pamerkia arba ant tėvų kapo, arba į rausvo marmuro vazą prie nuosavo antkapio. Fajetos manymu, po jos mirties niekam tai neateis į galvą.
Išskyrus popietinius pasivaikščiojimus ir sekmadieninius apsilankymus bažnyčioje, Fajeta retai išeina iš namų. Ji nebuvo ištekėjusi, miestelėnų žiniomis, niekada neturėjo gerbėjo ir, atrodo, niekada nesirgo. Netrukus turėjusi švęsti septyniasdešimties metų jubiliejų, Fajeta kartais atrodydavo sumišusi, tačiau nuo mėlynų jos akių žvilgsnio – aštraus kaip žaibas karštą vasaros naktį – niekas nepasislėpdavo.
– Jei Saros Betės pagrobimo dieną kas nors ir būtų pastebėjęs ką nors įtartina, tai – Fajeta Gibons, – Ebė patikino Semą. Jie laukė verandoje, kol Fajeta atnešė padėklą su limonadu ir krištolinėmis stiklinėmis. Semas pakilo iš pintos supamosios kėdės, į kurią buvo pasodintas, ir paėmė padėklą. Fajeta nusišypsojo ir sumirksėjo.
– Ačiū. Ponas Burkas, jei neklystu? Tikras džentelmenas, – tarė Ebei. – Labai retas bruožas šiais laikais. Ji pritariamai nužvelgė tamsų agento Burko kostiumą. Fajetai nė motais, kad per tokį karštį Semas tirpte tirpo. Svarbu, kad atrodo pasitempęs, o Fajeta atstovauja erai, kurioje labiausia buvo vertinama išvaizda. Ebė pagalvojo, kad, jei pavyktų rasti, moteris mielai segėtų sijoną su lanku. Krakmolyta gėlėta palaidinė dvelkė gaivumu, lyg užsivilkta prieš pat svečių apsilankymą. Ebė – atvirkščiai – jautėsi kaip grįžusi iš mūšio lauko. Manė, kad visą dieną teks klajoti po mišką ir dykvietes, todėl užsitempė gerokai padėvėtus džinsus ir marškinėlius. Ji jautė, kaip niekinantis Fajetos, aukštuomenės damos, žvilgsnis slysta ja lyg peilis per sviestą.
Fajeta jai pasiūlė stiklinę limonado. Ebė dėkingai paėmė tramdydama norą priglausti ledinę stiklinę prie kaktos.
– Abigaile, kaip laikosi mama? Jau senokai mačiau bažnyčioje. Ar vargšelė tebeserga?
– Mama mirė prieš trejus metus, panele Gibons. Nejau pamiršote? Per laidotuves grojote vargonais.
Mėlynos akys trumpam apsiblausė, paskui vėl nuskaidrėjo.
– Na, žinoma. Grojau „Nuostabiąją malonę“ – mėgstamiausią tėvelio giesmę. Vilkėjau tamsiai mėlyna suknele, o Triksė Beiker tąryt man nudažė plaukus. Spalva man nepatiko. Ji atrodė per ryški, bet Triksė mane įtikino, kad atjaunėjau dvidešimčia metų, – Fajeta ranka palietė neįtikėtinai šviesius savo plaukus, susuktus СКАЧАТЬ