Edeno vaikai. Amanda Stivens

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ nesunkiai nuvertintum: penkiasdešimtmetis šerifas, turintis trisdešimties kilogramų antsvorį. Vietoje uniformos paprastai vilkėdavo golfo marškinėlius – jų turėjo įvairiausių spalvų, – tampriai prigludusius prie didžiulio pilvo ir dažniausiai išlindusius virš gerokai žemiau juosmens pakibusių kelnių diržo. Plaukai visada pasišiaušę, nuolat taršomi pirštais. Didžiausia jo aistra – po žvejybos – anūkai. Apie juos galėjo pasakoti be perstojo. Siena už jo stalo buvo apklijuota anūkų nuotraukomis. Greta jų kabėjo Elvio Preslio portretas su autografu ir neseniai padaryta atsitiktinė nuotrauka su senatoriumi Trentu Lotu.

      Kabinetas, kaip ir jo šeimininkas, buvo netvarkingas. Ebė galėjo tik įsivaizduoti, ką pagalvojo specialusis agentas Burkas. Vis dėlto Ebė dar nebuvo sutikusi tokio teisėtvarkos pareigūno, kuriuo žavėtųsi ir gerbtų labiau už Fredą Munį. Be to, jis mokėjo pažaboti žiniasklaidą, kuri nuo Saros Betės pagrobimo plėšrūniškai juos persekiojo. Ebė manė, kad šerifo nuovoka pranoktų daugelio. Be abejonės, ir to pasipūtusio FTB agento.

      – Nesvarbu, iš kur atvykote. Džiaugiamės, kad esate čia, – šerifas Munis susidėjo rankas ant pilvo. – Mums labai reikia pagalbos. Dingo du vaikai. Atvirai prisipažinsiu: neturime, už ko užsikabinti. Vienos mergaitės ieškome jau beveik septyniasdešimt dvi valandas, kitos – beveik dvidešimt keturias. Laikas – mūsų priešininkas.

      „Jis teisus“, – niūriai pagalvojo Ebė. Tiriant pagrobimą laikas – priešas.

      – Abi penkiametės, baltaodės, be ypatingų žymių, – tęsė šerifas. – Lankė tą pačią Ferheiveno akademijos, privačios mokyklos šiaurinėje miesto dalyje, darželio grupę. Manome, kad jungiamoji grandis – mokykla.

      – Suprantama prielaida, – sutiko agentas Burkas santūriai linktelėdamas galvą. – Vis dėlto prielaidos kartais suklaidina. Ar yra liudytojų?

      – Kol kas nėra. Dar neapklausėme visų, tuo metu galėjusių būti netoliese. Be to, tikriname mokyklos darbuotojus, taip pat direktorę Luizą Šeridan ir mergaičių mokytoją Vikę Vilder. Luiza Šeridan vadovavo mokyklai ir prieš dešimt metų, per pirmąjį pagrobimą.

      – Pirmąjį pagrobimą?

      Ebė ir šerifas Munis vėl su nuostaba nužvelgė agentą.

      – Nieko negirdėjote? Į Džeksoną išsiuntėme visą informaciją. Jums nepranešė? – paklausė šerifas.

      – Neturėjau laiko gilintis, – trumpai atsakė agentas Burkas. – Gal glaustai papasakotumėte? Vėliau norėčiau peržiūrėti bylas. Visas tris, jei įžvelgiate sąsajų su pirmuoju pagrobimu.

      – Mano galva, sąsajų yra, – šerifas Munis žvilgtelėjo į Ebę. – Emilė Kembel dingo iš Ferheiveno akademijos žaidimų aikštelės praėjus lygiai dešimčiai metų nuo Sedės Kros pagrobimo.

      – O trečioji mergaitė? Sara Betė Brodi.

      Atidžiai stebėjusiai agento veidą Ebei pasirodė, kad paminėjus Sarą Betę agento bruožai tapo dar griežtesni, o akys dar tamsesnės. Galbūt jai tik pasirodė. Vyriškis atrodė labai įsitempęs nuo pat tos akimirkos, kai įžengė pro duris. Ebė numanė, kad jis griežtas.

      – Ebe, – ji vos nestryktelėjo, kai šerifas Munis ištarė jos vardą. Mintimis nuklydusi nuo pokalbio suprato, kad vyrai laukia jos paaiškinimo. Tačiau ji neišgirdo klausimo. „Puiku, – sausai pagalvojo. – Štai tau pirmasis įspūdis“. Jųdviejų su Semu Burku akys susitiko ir jai pasirodė, kad ledinėje pilkoje gelmėje pastebėjo paniekos kibirkštėlę.

      – Išdėstyk agentui Burkui savo versiją, – paragino šerifas Munis.

      – Ar pokalbyje neturėtų dalyvauti leitenantas Konarsas? – paklausė ji, turėdama galvoje Emilės Kembel pagrobimo tyrimo vadovą.

      – Turėtų, bet nedalyvauja, – šerifas Munis žvilgtelėjo į laikrodį ir susiraukė. Deivas Konarsas negarsėjo nei punktualumu, nei pagarba kitiems. Neatvykimas į šerifo sušauktą pasitarimą galėjo reikšti viena iš dviejų: arba Konarsas seka karštais pėdsakais, arba užsuko išgerti šalto alaus. Deivas buvo nenuspėjamas. – Neturime laiko jo laukti, – iškošė šerifas. – Išdėstyk agentui Burkui savo nuomonę apie abi bylas.

      Ebės akys nenoriai nukrypo į agentą.

      – Sutinku, kad mokykla – akivaizdi jungiamoji grandis, tačiau abejoju, ar visus tris nusikaltimus įvykdė tas pats asmuo.

      Semas Burkas kilstelėjo tamsų antakį.

      – Kodėl?

      – Iš dalies pasikliauju nuojauta, – prisipažino Ebė, tikėdamasi agento atlaidumo. – Pritariu šerifui Muniui, kad abu pagrobimai susiję, bet kitu aspektu. Tai nereiškia, kad turime tik vieną įtariamąjį, – ji stabtelėjo apgalvoti žodžių. Jautėsi sukaustyta agento Burko veriančio žvilgsnio. – Emilė Kembel pagrobta iš Ferheiveno žaidimų aikštelės per dešimtąsias Sedės dingimo metines. Tikrai ne sutapimas. Ta pati mokykla, ta pati žaidimų aikštelė, beveik tas pats laikas. Be to, panašios ir abi mergaitės: tamsiaplaukės, rudakės.

      Agentas Burkas klausėsi labai įdėmiai. „Puiku, – pamanė Ebė, – pavyko jį sudominti“.

      – Po dviejų dienų nuo Emilės dingimo Sara Betė Brodi dingsta nedidelėje vaistinėje per kelis kvartalus nuo mokyklos. Ne žaidimų aikštelėje. Kitoks scenarijus.

      – Pabūsiu velnio advokatu, – tarė Burkas. – Dingus Emilei Kembel mokykla, be abejonės, sustiprino apsaugą. Todėl „nežas“…

      – Nežas? – pasitikslino šerifas Munis.

      – Nežinomasis, – paaiškino Burkas.

      Munis gūžtelėjo pečiais.

      – Mes vadiname tiesiog įtariamaisiais.

      – Gerai, tebūnie įtariamasis. Jis galėjo laukti netoliese, kol baigsis pamokėlės, ir Sarą Betę pasekti. Nepagriebė jos žaidimų aikštelėje, nes nebūtų pavykę. Todėl jam teko keisti MO – Modus operandi.

      – Žinau, ką reiškia MO, – Munis akimirką prarado savitvardą.

      Ebė nusprendė tęsti svarstymą.

      – Saros Betės išvaizda kitokia negu dviejų ankstesniųjų aukų. Ji smulkutė, šviesiais garbanotais plaukais, mėlynakė.

      – Gal pagrobimas dėl globos? – paklausė Burkas.

      Ebė linktelėjo.

      – Įmanoma. Tėvai skiriasi. Procesas dar nebaigtas. Advokatai nesutaria dėl lankymo.

      – Ar apklausėte motiną ir tėvą? – vos juntamai pabrėžė tėvą.

      – Žinoma, – pyktelėjusi atsakė Ebė. – Abu atrodė nuoširdžiai sukrėsti, nors emocijas galima ir suvaidinti.

      – Taip, – pritarė Burkas, – deja, taip.

      Jųdviejų žvilgsniai vėl susitiko. СКАЧАТЬ