Cukraus pagal skonį. Susan Mallery

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      – Glorija, nepatarčiau manęs atleisti. Esu tikrai patyrusi specialistė. Moku pasirūpinti ir širdininkais, ir ortopedinėmis ligomis sergančiais žmonėmis. Ir pakankamai kieta, kad priversčiau daryti tai, kas būtina jūsų sveikatai. Todėl man padedant daug greičiau atsistosite ant kojų. Išduosiu paslaptį: senos ponios su sulaužytais klubais nelabai turi iš ko rinktis – jos arba ima taisytis, arba miršta. Mano pacientai paprastai nemiršta.

      Glorija perliejo ją rūsčiu žvilgsniu.

      – O tu tikrai ne iš maloniųjų.

      – Jūs irgi.

      Senutė apstulbusi sustingo.

      – Kaip tu drįsti? Esu neapsakomai mandagi ir dėmesinga!

      – Nejaugi? Gal papasakoti, ką apie jus mano šios įstaigos darbuotojai?

      – Ar ta gauja neišmanėlių ir kvailių? Šioje vietoje ničniekas neatitinka net elementariausio standarto!

      – Galiu prižadėti: mano standartai jums patiks. – Lorė palinko virš lovos. – Mane tenkina tik aukščiausi rezultatai, todėl jų siekiu kaip prakeikta kalė – nieko nepaisydama. Už tai turėtumėte mane gerbti.

      – Prie manęs prašyčiau nesikeikti, jaunuole! Aš to nepakęsiu!

      – Supratau. Tada susitarkime: aš nesikeiksiu, o jūs užgniaušite savo irzlumą.

      – Aš nesu irzli. Niekada tokia nebuvau ir nebūsiu.

      – Gal perbėgti per jūsų bičiulius ir paklausti jų nuomonės?

      – Aš neturiu bičiulių.

      Lorė kiek per vėlai prisiminė, kad tai – liūdna teisybė. Pasak Reido, senelė su niekuo nedraugauja, o anūkai neturi jokio noro su ja bendrauti. Tai ar verta stebėtis, kad ši moteris tokia nesukalbama? Tiesiog plyšta širdis…

      Glorijos daiktams surinkti pakako poros minučių. Net graudu: keleri naktiniai marškiniai, saujelė apatinio trikotažo, drabužiai, su kuriais ją atvežė į ligoninę, dvi knygos ir truputis kosmetikos priemonių. Nei gėlių, nei linkinčio pasveikti pliušinio meškiuko – nieko asmeniška. Jokio dėmesio iš šeimos.

      Tai dar būtų pateisinama, jeigu ji neturėtų artimųjų, – pagalvojo Lorė, vis labiau niršdama ant Buchananų klano. Bet aplinkui sukiojasi ištisas būrys anūkėlių, pernelyg susirūpinusių savo pačių neįkainojamais gyvenimais, kad skirtų dėmesio senelei. O tai jau iš tikrųjų siutina.

      Nuslopinusi kunkuliuojančius jausmus ji priėjo prie lovos.

      – Padarysime štai kaip, – ji švelniai palietė Glorijos ranką – fizinis kontaktas visada paskatina gijimo procesą. – Paprašysiu seselės, kad sušvirkštų nuskausminamųjų. Žygis namo gerokai išjudins jūsų kaulus, todėl gali skaudėti. Įspėju, kad tie vaistai išties galingi, taigi nusiteikite trumpam atotrūkiui nuo realybės.

      Glorija prisimerkė ir su pasibjaurėjimu nusipurtė Lorės ranką.

      – Man ne aštuoneri, todėl nėra reikalo kalbėti tokiu tonu! Kuo puikiausiai viską suprantu ir be tokio ilgo idiotiško paaiškinimo. Gerai, atvaryk čia tą seselę. Ji apsidžiaugs gavusi progą paskutinį kartą patenkinti savo sadomazochistinį potraukį.

      – Einu. Ilgai neužtruksiu.

      Lorė nuskubėjo į medicinos seserų postą, kur jos laukė Vikė.

      – Na, mes jau važiuosime, tik dar norėtume vaistų.

      Pakilusi nuo kėdės moteris nuėjo pasiimti švirkšto.

      – Kokie įspūdžiai?

      – Ji man patiko.

      Vikė sustojo it įbesta ir išpūtė akis.

      – Juokaujate? Patiko Glorija Buchanan? Juk ji tikra ragana!

      – Nualinta skausmo, vieniša ir baisiai išsigandusi.

      – Na, tokio palaikymo ši pacientė nenusipelnė. Bet jeigu tai padės ja atsikratyti, tai aš jums pritariu.

      Reidas tūnojo savo laive, beviltiškai apgailestaudamas, kad kažkada nusipirko jį, o ne butą griežtai saugomame pastate. Čia, ant vandens, jis buvo kaip ant delno – pernelyg lengvai pasiekiamas, be jokios galimybės apsiginti. Nors aklinai uždengė visas žaliuzes, užtraukė naktines užuolai das, tai toli gražu neatbaidė spaudos atstovų. Kad juos kur galas! Tarsi skėriai – ant privataus doko išrikiavo filmavimo kameras, užsiropštė netgi į balkoną, o aplink laivą be perstojo zujo greitaeigiai kateriai.

      Tiems žmogeliams reikia sensacingos istorijos. Ir skubiai. Nedelsiant. Niekam neįdomu, kad jis jaučiasi visiškai sugniuždytas. Jo vadybininkas paskambinęs bandė guosti, įtikinėjo, jog po kelių dienų susidomėjimas nuslūgs, ir pasiūlė tą laiką ramiai kur nors pralaukti. Patarimas, aišku, puikus… Bet kur, po šimts perkūnų, jam dingti? Sietlas – jo miestas. Čia visi jį pažįsta.

      Subirbė mobilusis telefonas. Prieš atsiliepdamas Reidas žvilgtelėjo į ekraną ir pamatęs senelės numerį dar labiau paniuro. Jeigu Glorija jau perskaitė straipsnį, tai netrukus pritrėkš jį žodžiais ir negailestingai paliks nusibaigti.

      – Klausau! – viauktelėjo.

      – Čia Lorė Džonston, dieninė slaugytoja. Senelė šiuo metu išvažiuoja iš reabilitacijos įstaigos ir po valandos bus namie.

      Reidas išsišiepė.

      – Pala, leisk spėti: nori, kad užsukčiau ir ją pralinksminčiau. – Tiek ir teliko iš panelės Užriestanosės paniekos. Ji negali be jo apsieiti. Visoms moterims galiausiai jo prireikia.

      – Nepataikei. Dabar jai sušvirkštė vaistų, todėl abejoju, ar susišnekėsite.

      – Pripumpavai mano senelę narkotikų?! – pasipiktinęs šūktelėjo Reidas.

      Lorė atsiduso.

      – Dievulėliau, nebūk paika darželinukė. Kokių dar narkotikų? Paprašiau gydytojo, kad paskirtų nuskausminamųjų, nes tokiam ligoniui kelionė automobiliu būna tikra kankynė. Bet tau tai, aišku, nelabai rūpi.

      Reidas praleido šią repliką pro ausis.

      – Iš kur gavai jos telefoną?

      – Išsitraukiau iš rankinuko, ir kol dar nepradėjai žviegti iš pasibaisėjimo, paaiškinsiu kodėl: man reikėjo su tavimi susisiekti. Norėjau pranešti, kad senelei niekas neatnešė gėlių. Palatoje neradau netgi paprasčiausio atviruko su linkėjimais pasveikti. Tiesą sakant, mane tai tiesiog pribloškė. Vis svarstau, kaip jums pavyko prisiversti pajudinti pirštą, kad jai būtų suteikta medicinos pagalba – juk būtų buvę gerokai paprasčiau pasodinti ant ledo lyties ir stumtelėti į atvirą jūrą.

      Reidas išsižiojo atsikirsti, bet tuoj užsičiaupė: nepažįstantys Glorijos tokią dėmesio stoką gali palaikyti siaubingu abejingumu.

      – Senelė – ne pati maloniausia СКАЧАТЬ