Cukraus pagal skonį. Susan Mallery

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ nekilo jokių abejonių, kad ir šį kartą pasieks pergalę.

      Baigę rinkti modernią ligoninės lovą vyrai pasitraukė, laukdami, kol Lorė priims darbą. Ji išsitiesė ant čiužinio. Negali būti jokių gumbų ar įdubų. Tokie dalykai erzina net ir sveiką žmogų, ką jau kalbėti apie ligonį su sulaužytu klubu, kuriam net menkiausias nelygumas sukelia tikrą kančią.

      Neradusi trūkumų Lorė patikrino valdymo rankenėles.

      – Pakeliant girgžda. Girdite? Prašau sutvarkyti.

      Vyrai suirzę susižvalgė, tačiau ji nekreipė į tai dėmesio – skausmą kenčiančiai senutei ir be įkyraus garso bus gana sunku patogiai įsitaisyti. Kruopščiai apčiupinėjusi staliuką ant ratų, išbandžiusi invalido vežimėlį bei vaikštynę ji paliko darbininkus taisyti lovos ir patraukė į didžiulę virtuvę, kur maisto tiekimo įmonės tarnautojai rūšiavo pristatytus patiekalus.

      – Ar palikti troškinį su aitriosiomis paprikomis? – pasiteiravo baltai uniformuota moteris.

      – Vežkitės atgal. – Lorė bedė pirštu į sąrašą, kurį buvo prilipdžiusi prie šaldytuvo. – Mes maitinsime septyniasdešimtmetę, patyrusią širdies priepuolį ir ištvėrusią klubo operaciją. Ji vartoja vaistus. Aš juk prašiau, kad būtų skanu, o ne aštru. Privalome paskatinti ją valgyti, sužadinti apetitą, bet ne prieskonių pertekliumi. Jos skrandis ir be jų turi ką veikti – jam tenka atlaikyti galybę medikamentų. Tai moteriai nereikia mesti svorio, todėl kalorijų neskaičiuosime. Paliksime sveikus viliojančius patiekalus. Išbrauksime visas aitriąsias paprikas ar sušius [Sušis – japoniškas patiekalas iš žalios žuvies, ryžių, kiaušinių ir džiovintų dumblių.]. Nenorime nieko įmantraus. – Juk telefonu taip tiksliai viską išdėsčiau, – kiek suirzusi pagalvojo.

      Na niekis, netrukus ji pasieks savo, o viską sutvarkiusi užsuks pasilepinti į „Diletanto šokoladinę". Šokoladas visada pakelia nuotaiką.

      – Galėtum duoti jiems į kailį, tada tikrai susilauktum dėmesio.

      Tas balsas… Lorei nereikėjo atsisukti, kad sužinotų, kas stovi virtuvės tarpduryje, nors šnekėjosi su juo tik porą kartų – per pokalbį dėl darbo ir pirmą sykį atėjusi apsižvalgyti. Darbindamasi ji suvokė vieną naujovę: pasirodo, vyrui, kurį niekini, įmanoma jausti galingą fizinį potraukį. Maža to, jo atvaizdas, taip pat ir balsas tiesiog rėžte įsirėžė į smegenis. Ji net kelias akimirkas svarstė, ar nevertėtų ryžtis lobotomijai [ Lobotomija – smegenų operacija, kurios metu yra pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys. Dėl pažeidimų sutrinka mąstymas, susilpnėja atmintis, žmogus neįstengia mąstyti apie problemas. Tokiu būdu buvo gydoma šizofrenija ir depresija. Šiuo metu lobotomija uždrausta].

      Lorė susikaupė, ruošdamasi atlaikyti tamsių įžvalgių akių poveikį. Nusiteikė nesusileisti, kai pamatys nepaprastai, kone pernelyg patrauklų veidą ir tą atsainiai tingią laikyseną, kuri, užuot velniškai erzinusi, – nes tokių manierų ji negalėjo pakęsti, – vertė ją tirpti lyg dvylikametę mergiūkštę per Džesio Makartnio [Jesse McCartney – JAV dainininkas ir dainų autorius (ritminis bliuzas)] koncertą.

      Reidas Buchananas įkūnijo beveik viską, ko Lorė nemėgo. Šis žmogus niekada nematė vargo, todėl nieko nevertino. Moterys korėsi jam ant kaklo. Žaisdamas beisbolą padarė svaiginamą karjerą – kaip ir kodėl, ji nežinojo, nes nesekė sporto įvykių. Ir, savaime suprantama, jis nė nepastebėdavo tokių eilinių pilkų pelyčių kaip jinai.

      – Nejaugi nerandi įdomesnio užsiėmimo, nei išdygti tarpduryje ir mane erzinti? – atsisukdama paklausė. Kūnas akimirksniu sureagavo į vaizdą: pasidarė sunku kvėpuoti, mintys išgaravo.

      – Proga tave paerzinti man tarsi netikėta premija, – paaiškino Reidas, – bet atvažiavau ne dėl to. Šiandien grįžta senelė.

      – Taip. Aš jau viskuo pasirūpinau.

      – Sumaniau stabtelėti jos aplankyti.

      – Senelė, žinoma, taip apsidžiaugs išgirdusi, kad užsukai prieš keturias valandas iki jai parvykstant, jog išgis dukart greičiau, nei tikimės.

      Lorė prasispraudė pro Reidą, stengdamasi nekreipti dėmesio į žeminantį karštį, įsiplieskusį pilve nuo menkučio jųdviejų rankų susilietimo. Tikra nevykėlė. Ne, dar blogesnė – reikia tikėtis, kad kada nors priaugs iki nevykėlės, ir tai jau bus gana rimtas pasiekimas.

      – Tai ji parvažiuos tik po pietų? – Reidas nusekė paskui ją į biblioteką.

      – Deja, taip. Bet buvo neapsakomai smagu tave pamatyti. Gaila, kad negali pasilikti.

      Jis atsišliejo į durų staktą. Visada taip darydavo. Matyt, nutuokia, kad tokia poza jam be galo tinka, – niūriai pagalvojo Lorė. Veikiausiai kasdien treniruojasi prieš veidrodį. Įdomu, kodėl Reidas ją taip traukia? Juk aišku, kad yra tuščias savimyla ir domisi tik tobulo grožio moterimis. Tokiomis kaip jis pats. Juk ji protinga, turėtų padaryti išvadas. Ir daro… mintyse. Su galva nebūtų jokio vargo, jeigu skersai kelio nestotų kitos kūno dalys.

      Reikia pripažinti, kad ji – visiškai beviltiškas šablonas: sumani, vidutiniškai atrodanti moteriškė, svaigstanti dėl nepasiekiamo dievuko. Knygynai verste užversti saviauklos knygomis, nurodančiomis, kaip išsikapstyti iš tokios būklės. Jeigu ji tikėtų, kad knygos gali padėti, jau šią sekundę dumtų jų prisipirkti ir nieko nelaukdama išsigydytų.

      Bet netiki, todėl yra pasmerkta šią negandą ištverti.

      – Nejaugi niekur neskubi? Esu tikra, kad jau turi važiuoti.

      – Taip, turiu. Bet sugrįšiu.

      – Nekantriai skaičiuosiu valandas.

      – Šaunuolė, taip ir padaryk. – Reidas liko stovėti kur stovėjęs. Buvo akivaizdu, kad nė neketina niekur eiti.

      – Kas nutiko? – suirzusi pasiteiravo Lorė. – Ar ko nors laukiame?

      Jis iš lėto nusišypsojo. Nuo šios beprotiškai seksualios šypsenos Lorės širdis praleido kelis dūžius. Tai buvo dar vienas smuktelėjimas į prarają.

      – Tu tikriausiai neskaitai laikraščių, ar ne?

      – Ne. Man daug smagiau rytais pabėgioti ir pasiklausyti muzikos.

      Reido šypsena nušvito lyg saulė.

      – Puiku. Iki pasimatymo.

      – Turiu geresnį sumanymą: siūlyčiau pakentėti iki vakaro ir apsilankyti tuo metu, kai ateis kita slaugytoja.

      – Bet tada prarastum progą mane pamatyti – juk niurgzdama ant manęs praskaidrini sau dieną. Iki, Lore.

      Jis apsisuko ir išėjo. Pagaliau.

      – Spėju, kad būsite Glorijos Buchanan slaugytoja, – tarė viena iš moterų, susirinkusių pagrindiniame medicinos seserų punkte. – Ak, mieloji, priimkite kuo nuoširdžiausią užuojautą.

      Nors Lorei daug labiau rūpėjo pargabenti namo ir patogiai įtaisyti pacientę, nei taukšti su reabilitacijos įstaigos darbuotojais, ji suvokė, kaip svarbu iš anksto susirinkti visą įmanomą informaciją. СКАЧАТЬ