Название: Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos
Автор: Irvin D. Yalom
Издательство: Vagos prekyba
Жанр: Современная зарубежная литература
isbn: 978-5-415-02382-0
isbn:
– Elektroninį laišką parašėte prieš savaitę, vadinasi, dar prieš jūsų atvykimą į Kaliforniją. Kur buvote tuo metu?
– Savaitę praleidome Niujorke, paskui kelias dienas Vašingtone, tada atskridome čia.
– Gal Niujorke ar Vašingtone įvyko kas nors neįprasto?
– Nieko. Įprastinis kelionės lėktuvu nuovargis. Pavelas buvo susiplanavęs kelis verslo susitikimus, o aš tuo tarpu vaikštinėjau viena. Paprastai man patinka apžiūrinėti miestus.
– O šį kartą? Papasakokite man, ką tiksliai veikėte, kol jis dirbo.
– Vaikštinėjau po Niujorką. Aš… Kaip sakoma angliškai? Žiūrėjau į žmones? Stebėjau žmones?
– Taip, stebėjau žmones.
– Taigi, stebėjau žmones, vaikštinėjau po parduotuves ir kiauras dienas leidau Metropoliteno menų muziejuje. O taip, esu įsitikinusi, kad Niujorke man viskas buvo gerai, nes dar pamenu, kaip vieną gražią saulėtą dieną mudu su Pavelu išvykome pasiplaukioti laivu apie Elio salą ir Laisvės statulą. Prisimenu, kad abiems mums buvo be galo smagu. Taigi, viskas pradėjo eiti blogyn jau po to, kai išvykome iš Niujorko.
– Pasistenkite prisiminti kelionę į Vašingtoną. Ką veikėte ten?
– Tai, ką ir visuomet. Užsiėmiau įprastais dalykais: kasdien lankiausi Smitsono muziejų komplekse – oro ir kosmoso muziejuje, gamtos istorijos muziejuje, Amerikos istorijos muziejuje ir… o, taip, taip! Man nusprendus apsilankyti Nacionalinėje galerijoje, nutiko šis tas išties svarbaus.
– Kas gi? Papasakokite.
– Mane be galo sujaudino gatvėje pamatytas milžiniškas reklaminis plakatas, kuriame buvo pranešama apie baleto istorijos pa-rodą.
– Aha, o toliau?
– Vos pamačiusi tą plakatą, įpuoliau į galeriją ir buvau tokia susijaudinusi, kad braute prasibroviau pro žmones. Bandžiau kai ką surasti. Tikriausiai ieškojau Sergejaus.
– Sergejaus? Savo pirmojo vyro?
– Taip, savo pirmojo vyro. Tikriausiai nelabai ką suprasite nežinodamas kai kurių dalykų apie mano gyvenimą. Ar galėčiau papasakoti tai, kas svarbiausia, ką repetavau ištisas dienas.
Sunerimęs, kad ji nepradėtų sceninio pasirodymo ir kad jos pasakojimas nenusitęstų iki užsiėmimo pabaigos, tariau:
– Būtų gerai, jei išdėstytumėte svarbiausius dalykus.
– Iš pradžių būtinai turiu pasakyti, kad visiškai nepatyriau motiniškos meilės, ir visą gyvenimą jaustas tos meilės trūkumas buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi mane lankyti psichoanalizės užsiėmimus. Gimiau Odesoje, o mano tėvai išsiskyrė dar prieš man gimstant. Tėvo niekada nesu mačiusi, o motina apie jį niekuomet ir nekalbėjo. Mama apskritai beveik apie nieką nekalbėdavo. Vargšelė, ji nuolat sirgo ir mirė nuo vėžio, kai neturėjau ir dešimties. Prisimenu, kaip švęsdama savo dešimtąjį gimtadienį…
– Atsiprašau, Nataša, kad pertraukiu. Patikėkite, man labai įdomu viskas, ką pasakojate, tačiau laikas bėga greitai. Susitinkame tik du kartus, todėl jūsų pačios labui norėčiau kuo efektyviau išnaudoti mums skirtą laiką.
– Jūs visiškai teisus. Kai būdavau scenoje, apie laiką negalvodavau. Pasistengsiu kuo glausčiau viską papasakoti nenukrypdama į šoną. Taigi, mirus mamai, jos dvynė sesuo teta Olga pasiėmė mane pas save į Sankt Peterburgą. Ten aš ir užaugau. Taip, teta Olga buvo gera moteris ir visuomet gražiai su manimi elgdavosi, bet kadangi pati turėjo užsidirbti sau duoną – ji buvo netekėjusi, – daug dirbo ir beveik neskirdavo man laiko. Ji buvo puiki smuikininkė ir didžiąją metų dalį gastroliuodavo su simfoniniu orkestru. Ji žinojo, kad esu gera šokėja, todėl maždaug po metų, kai persikrausčiau pas ją, nuvedė mane į peržiūrą, kur pasirodžiau gana neblogai, buvau priimta į Vaganovos baleto akademiją ir praleidau joje aštuonerius metus. Tapau tokia puiki šokėja, kad sulaukusi aštuoniolikos buvau pakviesta į Kirovo operos ir baleto teatrą. Ten pradirbau kelerius metus. Būtent ten ir susipažinau su Sergejumi, kuris buvo vienas iš didžiausių mūsų laikų šokėjų, egoistų ir donžuanų ir kuris yra didžioji mano gyvenimo meilė.
– Kalbate esamuoju laiku? Vis dar manote, kad jis – didžioji jūsų gyvenimo meilė?
Kiek susierzinusi dėl to, kad ją pertraukiau, ji šaltai pasakė:
– Prašyčiau leisti man pasakoti toliau. Prašėte manęs paskubėti – tą ir darau. Viską noriu papasakoti taip, kaip esu suplanavusi. Mudu su Sergejumi susituokėme ir, jam gavus pasiūlymą šokti Italijos La Skalos teatre, kone stebuklingai pasprukome iš šalies. Juk, šiaip ar taip, argi tais laikais įmanoma buvo Rusijoje gyventi? Dabar apie Sergejų – mano gyvenime jam teko labai svarbus vaid-muo. Nepraėjus nė metams nuo mūsų vestuvių mane ėmė varstyti didžiuliai skausmai. Gydytojas diagnozavo man podagrą. Ar įsivaizduojate baisesnę ligą balerinai? Vargu. Dėl podagros mano karjera baigėsi nesulaukus ir trisdešimties. Ir kaipgi tuomet pasielgė Sergejus – didžioji mano gyvenimo meilė? Nieko nelaukęs jis paliko mane dėl kitos šokėjos. O kaip elgiausi aš? Ėjau iš proto ir kone paskendau alkoholyje, o jo vos neužmušiau butelio šuke – paženklinau jo veidą randais, kurie primintų jam mane. Tetai Olgai teko atvykti į Milano psichiatrijos kliniką, kad parsivežtų mane atgal į Rusiją – tuomet štai ir pradėjau lankyti psichoanalizės užsi-ėmimus, kurie išgelbėjo man gyvybę. Tetai pavyko surasti vienintelį visoje Rusijoje psichoanalitiką, nors ir tas pats dirbo nelegaliai. Užsiėmimuose daugiausiai analizuodavome Sergejaus elgesį, mokiausi įveikti jo sukeltą skausmą, visam laikui atsisakyti alkoholio ir užmiršti vienadienius romanus. Ir galbūt išmokti mylėti – ir save, ir kitus.
– Kai mano būklė pagerėjo, įstojau į universitetą. Pasirinkau muzikos studijas ir savo nuostabai greitai supratau, kad turiu violončelininkės talentą – ne tokį, kad galėčiau griežti, tačiau pakankamą, kad tapčiau mokytoja. Nuo to laiko dirbu violončelės mokytoja. Mano vyras Pavelas buvo vienas iš pirmųjų mano mokinių. Jis buvo pats negabiausias mano kada nors turėtas mokinys, tačiau nuostabus žmogus ir, kaip paaiškėjo vėliau, sumanus bei puikus verslininkas. Įsimylėjome vienas kitą, dėl manęs jis išsiskyrė su savo tuometine žmona. Susituokėme ir nuo to laiko ilgus metus viskas klojasi kuo puikiausiai.
– Labai glaustas ir nepaprastai aiškus pasakojimas, Nataša. Ačiū.
– Kaip jau minėjau, mintyse kartojau jį daugybę kartų. Suprantate, kodėl nenorėjau, kad mane pertraukinėtumėte?
– Taip, suprantu. O dabar grįžkime prie muziejaus Vašingtone. Beje, jei kai kurių mano pasakytų žodžių nesuprantate, iš karto sakykite.
– Kol kas viską suprantu. Mano žodynas platus. Kad neprarasčiau kalbos pojūčio, skaitau daug amerikiečių autorių knygų. Dabar skaitau „Hendersoną lietaus karalių“[6].
– Turite puikų skonį. Tai – viena iš mėgiamiausių mano knygų, o Solas Belou, nors ir neprilygsta Dostojevskiui, yra vienas iš didžiųjų mūsų rašytojų. Tačiau grįžkime prie parodos. Po to, ką išgirdau iš jūsų, įsivaizduoju, kokią emocijų audrą patyrėte. Papasakokite, kas nutiko. Minėjote, kad įėjote СКАЧАТЬ
6
Soul Bellow.