Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos. Irvin D. Yalom

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ ji pridėjo ranką prie krūtinės. – Net ir dabar, kai jau tik pasakoju sapną, mano širdis daužosi kaip pašėlusi.

      – Visą naktį trunkantis košmaras. Kaip siaubinga! Kaip galėtumėte paaiškinti tą savo sapną? Pagalvokite ir pasakykite viską, kas tik ateina į galvą.

      – Žinau, kad neseniai laikraštyje skaičiau apie Afrikoje vykstančius žiaurumus ir vaikų armiją, viską naikinančią savo kelyje. Tačiau paskui iš karto užverčiau laikraštį. Prisiskaičiusi panašių dalykų visada labai prastai miegu. Per televizorių pamačiusi žudynes, tuoj pat jį išjungiu. Negalėčiau net suskaičiuoti iš kokios gausybės kino filmų man teko išeiti dėl tos pačios priežasties.

      – Tęskite. Papasakokite apie tą sapną viską, ką atsimenate.

      – Jau viskas. Buvau tokioje vietoje, kur mano gyvybei nuolat grėsė pavojus.

      – Pamąstykite apie savo pasakymą „Mano gyvybei grėsė pavojus“. Kurkite laisvas šio posakio asociacijas, kitaip tariant, atpalaiduokite mintis ir stebėdama jas tarsi iš šalies papasakokite, apie ką galvojate. Tai beveik tas pats, kaip žiūrėti ekrane vykstantį veiksmą.

      Atsidususi ir metusi į mane nevilties kupiną žvilgsnį, Nataša atrėmė galvą į kėdės atlošą ir pašnibždom ištarė:

      – Mano gyvybei kyla pavojus, mano gyvybei kyla pavojus, – ir nutilo.

      Palaukęs minutę ar dvi paraginau ją:

      – Kalbėkite truputėlį garsiau.

      – Žinau, ką norite išgirsti.

      – O jūs nenorite man to pasakyti.

      Ji linktelėjo.

      – Įsivaizduokite, – toliau kalbėjau aš, – kad jūs ir toliau šiandien man nieko nesakote, kol mūsų laikas išseks. Įsivaizduokite, kad išeinate iš mano kabineto. Kaip tuomet pasijustumėte?

      – Gerai! Pasakysiu! Žinoma, mano gyvybei gresia pavojus. Man – šešiasdešimt devyneri. Kiek man dar liko? Tikrasis mano gyvenimas liko praeityje. Mano tikrasis gyvenimas!

      – Jūsų tikrasis gyvenimas? Norite pasakyti, scenoje, kol šokote su Sergejumi?

      – Ar kada nors jums teko šokti?

      – Tik stepą. Mėginau išmokti visus Fredo Astero[8] judesius – kartais mokydavausi namie, kartais gatvėje.

      Nataša išpūtė akis ir nustebusi įsispoksojo į mane.

      – Juokauju. Pasaulyje turbūt nerastum prastesnio šokėjo už mane, bet esu geras stebėtojas ir galiu įsivaizduoti, kaip nuostabiai jausdavotės šokdama scenoje stebint didžiulei jums plojančių žiūrovų auditorijai.

      – Žinote, kaip psichiatras esate gana žaismingas. Ir netgi šiek tiek gundantis.

      – Jums tai trukdo?

      – Visai ne.

      – Puiku. Tada papasakokite, koks buvo jūsų tikrasis gyvenimas anuomet.

      – Gyvenimas buvo toks svaiginantis – minios žmonių, fotografai, dangiška muzika, kostiumai, Sergejus – patikėkite, vienas iš gražiausių pasaulio vyrų, alkoholis, svaiginantis šokio sūkurys ir, na, taip, nežabotas seksas. Visa, kas buvo vėliau, nublanksta prieš tuos laikus, – Nataša, kuri ligšiol sėdėjo ant paties kėdės kraštelio, dabar atsipalaidavo ir atsilošė.

      – Apie ką dabar mąstote?

      – Derėtų jums pasakyti dar vieną dalyką: pastaruoju metu ma-ne vis aplanko keista mintis, kad kiekviena mano pragyventa dabarties diena, net jei ji labai gera, tuo pačiu yra ir liūdesio diena, nes vis labiau atitolina mane nuo mano tikrojo gyvenimo. Argi tai ne keista?

      – Kaip ir minėjau anksčiau, tarsi tas tikrasis gyvenimas vis dar egzistuotų įspraustas sustingusioje erdvėje ir, turėdami reikiamų įrankių, galėtume ten patekti. Jūs viską man aprodytumėte ir papasakotumėte. Suprantate, ką noriu pasakyti?

      Natašai linktelėjus galvą, kalbėjau toliau:

      – Tam tikra prasme ši mintis labai svarbi norint suprasti jūsų apsilankymo muziejuje prasmę. Ieškojote ne tik Sergejaus, ieškojote savo prarasto gyvenimo, nors, kaip suaugęs žmogus, suvokiate, kad viskas praeina, kad praeitis egzistuoja tik mūsų sąmonėje, ir jūsų jaunystės dienų pasaulis – jau tik prisiminimas, elektrinis ar cheminis signalas kažkurioje jūsų smegenų dalyje.

      – Nataša, – kalbėjau toliau, – suprantu, ką jums tenka patirti. Esu daug senesnis už jus ir susiduriu su tomis pačiomis problemomis. Mirtis mane labiausiai baugina dėl to, kad žinau, jog kai numirsiu, visas mano pasaulis, kitaip tariant, mano prisiminimų pasaulis – ta turtinga vieta, kurioje pilna įvairių, per visą gyvenimą mano pažinotų žmonių, ir kuris, regis, yra tvirtas kaip granitas, išnyks kartu su manimi. Tik žybt! Ir viskas. Pastarąsias dvi savaites tvarkiau senų dokumentų ir nuotraukų dėžes. Pažvelgęs į nuotraukas, kuriose užfiksuota kokia nors gatvė rajone, kur gyvenau vaikystėje, arba koks nors draugas ar giminaitis, kurio gyvo seniai jau nebėra, metu jas lauk. Ir kaskart šis veiksmas supurto mane iš vidaus, nes matau, kaip po truputį nyksta mano praeities pasaulis.

      Nataša giliai įkvėpė ir jau švelniau tarė:

      – Suprantu, ką norite pasakyti. Ačiū už jūsų žodžius. Labai vertinu tai, kad kalbate su manimi taip asmeniškai. Žinau, kad sakote tiesą, nors tokią tiesą labai sunku priimti. Noriu jums pasakyti, kad kaip tik dabar, šią akimirką, jaučiu, jog mano protas įelektrintas minčių apie Sergejų. Žinau, kad jis bet kokia kaina stengsis ten išlikti, toliau egzistuoti, kad galėtų amžinai šokti.

      – O apie Sergejų pasakysiu štai ką, – tariau. – Pažįstu daugybę žmonių, kurie mokyklos klasių susitikimuose bematant įsimylėdavo – kartais buvusius draugus, kartais kokį mažiau pažįstamą žmogų. Gyvenimo saulėlydyje daugelis mesdavosi į naujas santuokas, kurios kai kuriems būdavo sėkmingos, kai kuriems katastrofiškos. Manau, kad daugelis iš jų įsimylėdavo savo prisiminimus, kitaip tariant, savo jaunystės džiaugsmą, mokyklines dienas, svajones ir iliuzijas apie jų laukiantį nuostabų ilgą gyvenimą. Bet neįsimylėdavo konkretaus žmogaus. Jų išrinktasis virsdavo jaunystės džiugesio simboliu. Noriu pasakyti, kad ir Sergejus yra to stebuklingo jaunystės tarpsnio dalis. Ir kadangi jūsų gyvenime jis atsirado kaip tik tuo metu, jūs pripildėte jį meilės, kitaip tariant, perkėlėte meilę į jį.

      Nataša nieko neatsakė. Po kelių minučių paklausiau jos:

      – Apie ką galvojate?

      – Galvoju apie jūsų knygos „Meilės budelis“ pavadinimą.

      – Ir manote, kad šitaip kalbėdamas tampu jūsų meilės budeliu?

      – Negalite to nuneigti.

      – Nepamirškite, kad pati papasakojote, kaip įsimylėjote Pavelą ir kaip nuostabiai su juo gyvenate. Kai tai išgirdau, nuoširdžiai nudžiugau dėl jūsų abiejų. Taigi, negriaunu meilės. Siekiu sunaikinti meilės miražą.

      Vėl įsivyravo СКАЧАТЬ