Nematoma gija. Laura Schroff

Чтение книги онлайн.

      Kai Morisas man pasakojo apie močiutės Rozos dovanotą suktinę, jo balse nebuvo nė kruopelytės sarkazmo ar paniekos. Jam tai atrodė savaime suprantamas dalykas, tikra dovana, nuoširdi gerumo apraiška. Vadinasi, kažkas apie jį pagalvojo, o tai geriau nei priešingai – būti visų pamirštam, atstumtam, niekam nereikalingam. Berniukas nesuprato, kad tie nelegalūs kvaišalai nėra jam tinkama dovana. Tiesiog gyvenimas be narkotikų jam buvo nepažįstamas.

      Gavęs suktinę Morisas pakėlė ją prie lūpų, įtraukė ir užsikosėjo. Tada įtraukė dar kartą – ir dar labiau užsikosėjo. Močiutė Roza atėmė suktinę ir nuo tos dienos stengėsi kaip įmanydama saugoti Morisą nuo narkotikų. Tą akimirką ji kažką jame įžvelgė – jis jai pasirodė kitoks, ypatingas. Kaip ir man, kai pirmą kartą sutikau jį gatvėje.

      Baigę mėsainius, bulvytes ir kokteilius mudu su Morisu išėjome pasivaikščioti po Brodvėjų. Šįkart nenorėjau tiesiog atsisveikinti ir lengvai jį paleisti.

      „Morisai, gal tu norėtum susitikti ir kitą pirmadienį, vėl kartu pavakarieniautume? Nueitume į Hard Rock kavinę.“

      „Gerai, – sutiko jis. – O ar ten galima vilkėti tokius drabužius?“

      Pagalvojau, kad kitų jis greičiausiai nė neturi.

      „Galima, – nuraminau. – Tai susitinkame prie to paties kampo septintą, gerai?“

      „Gerai, panele Laura, – atsakė jis. – Ačiū jums už vakarienę.“

      Jis pradingo man iš akių, ištirpo vakaro tamsoje.

      Tik šįkart jaučiau, jog dar susitiksime.

      5. Beisbolo pirštinė

      Lygiai po savaitės nuo susitikimo su Morisu vėl grįžau prie Penkiasdešimt šeštosios gatvės kampo. Mano laikrodis rodė 7:02. Buvau įsitikinusi, kad Morisas pasirodys, nors iš tikrųjų dar mažai apie jį žinojau, galėjo atsirasti koks milijonas priežasčių jam neateiti. Pro šalį vakarienės ar kokteilių skubėjo kostiumais vilkintys vyrai ir moterys, avinčios aukštakulniais. Po septynių penkios, o Moriso vis dar nebuvo matyti.

      Bet po kelių minučių jis pasirodė nuo Brodvėjaus. Vilkėjo tą patį vyšninės spalvos treningą, tik nustebau pamačiusi, kad šįkart jis švarus. Kažkaip berniukas sugebėjo jį išsiskalbti. Nusiprausęs ir veidą, ir rankas – to nebuvo per pirmuosius mūsų susitikimus.

      Jis pasistengė atrodyti kuo geriau.

      Iki kavinės ėjome pėsčiomis. Anuomet Hard Rock kavinės buvo itin madingos. Ant sienų čia kabėjo gitaros, o mėsainiai buvo skaniausi visame mieste. Padavėja palydėjo mus iki staliuko. Pastebėjau, jog ji itin draugiška ir dėmesinga Morisui, tarsi būtų supratusi susiklosčiusią padėtį ir ne mažiau nei aš troškusi, kad jam šis vakaras būtų ypatingas. Ji padavė mums valgiaraščius ir Morisas įniko nagrinėti užkandžių ir pirmųjų patiekalų sąrašą.

      Kai jis galiausiai vėl išniro iš už valgiaraščio, paklausė: „Panele Laura, ar galiu užsisakyti kepsnį ir bulvių košės?“

      „Tu gali užsisakyti viską, ko tik nori.“

      „Gerai, tada valgysiu kepsnį.“

      Padavėja atnešė storą garuojantį jautienos kepsnį ir Morisas nužvelgė jį taip, tarsi niekada nebūtų matęs nieko panašaus. Paėmė įrankius. Buvo akivaizdu, kad jis neturi žalio supratimo, kaip jais naudotis. Peilį laikė sugniaužęs delne tarsi durklą. Nieko nesakiau ir nedariau – nenorėjau sugadinti jam malonumo etiketo pamokomis. Jeigu būtų paprašęs pagalbos, būčiau padėjusi, bet dabar tiesiog leidau jam pačiam tvarkytis. Galų gale berniukui pavyko atplėšti gabalą mėsos. Manau, jam patiko, nes įsidėjęs jį į burną Morisas nusišypsojo – šįkart iki pat ausų.

      Suvokiau, kaip man malonu matyti jį šypsantis.

      Po vakarienės vėl grįžome prie to paties kampo.

      „Morisai, ar norėtum susitikti kitą pirmadienį ir kartu pavakarieniauti?“ – paklausiau.

      „Taip“, – atsakė jis.

      „Tai susitinkame vėl čia septintą?“

      „Gerai, – sutiko jis. – Ačiū už kepsnį.“

      „Nėra už ką, Morisai. Labos nakties. Ir būk atsargus.“

      Atsisveikinęs jis nubėgo. Galbūt namo. O gal kur nors kitur. Eidama į savo butą stengiausi negalvoti, kur jis gali būti.