Название: Nematoma gija
Автор: Laura Schroff
Издательство: Vagos prekyba
Жанр: Биографии и Мемуары
isbn: 978-5-415-02409-4
isbn:
Apimta siaubo sugrįžau pas administratorę ir paprašiau – nors ne, greičiau jau maldavau, kad leistų man apeiti kvartalą, sugrįžti ir vėl pamėginti laikyti egzaminą. „Prašau, labai prašau, aš per daug susijaudinau. Tikrai neparodžiau, ką iš tiesų moku.“ Administratorė manęs pasigailėjo – išleido pasivaikščioti, o grįžusi aš giliai įkvėpiau ir vėl sėdau prie spausdinimo mašinėlės nusiteikusi įrodyti, jog moku rinkti tekstą.
Man ir vėl nepavyko.
Dabar jau administratorei manęs išties pagailo. Neišlaikiusi dviejų testų gavau progą nuoširdžiai su ja pasikalbėti, apeiti formalumus ir parodyti, kokia esu iš tikrųjų: silpna, bet ryžtinga, gal kiek paika, bet išradinga. O tai, kaip vėliau sužinojau, ir yra mano stiprybė. Administratorė nusprendė, kad aš jai patinku, todėl pasiūlė priimti mane registratore.
Paskutinį kartą važiuodama į darbą draudimo kompanijoje, vairuodama savo mylimą smėlio spalvos 1964 metų folksvageną jaučiausi taip, tarsi kaip tik dabar, sulaukus devyniolikos, mano gyvenimas tik prasideda. Pralenkiau automobilį, kuriuo važiavo dvi vienuolės, ir jos man palaimingai nusišypsojo. Pasistengiau atsakyti tuo pačiu. O tada pasakiau: „Iki pasimatymo, mergaitės“, – ir spustelėjau akceleratorių. Persirikiuodama į antrą eismo juostą nesuvaldžiau automobilio – įlėkiau į kažkokią duobę tarp juostų ir mano folksvagenas net pašoko. Paleidau iš rankų vairą ir mašina ėmė skrieti link metalinės skiriamosios tvorelės. Siaubingai išsigandusi čiupau vairą ir staigiai pasukau į dešinę. Folksvagenas apsisuko tris kartus, apsivertė ir nusileido ant stogo šalikelėje.
Stojo spengianti tyla. Aplinkui mėtėsi stiklo šukės. Gulėjau ant stogo automobilio viduje ir spoksojau į sėdynes. Pasižiūrėjusi į kairę išvydau jas, tas dvi vienuoles – jos buvo sunerimusiais veidais. Pamatęs avariją sustojo ir kažkoks verslininkas. Ant šukių jis paklojo savo švarką ir ištraukė mane per langą. Vienuolės mėgino mane nuraminti, nes pradėjau isteriškai verkti.
Greitosios pagalbos medikai nuvežė mane į ligoninę, ten sužinojau, kad lengvai atsipirkau: mėlynėmis paakiuose ir prarėktu balsu. Išsisukau be menkiausio įbrėžimo. Akimis ieškojau vienuolių, bet jų nepamačiau. Gal jos buvo mano angelai sargai ir apsaugojo nuo rimtų sužeidimų. O gal Dievas man turėjo kitų planų.
Oro linijų Icelandic biuras buvo ant Penkiasdešimtosios ir Penktosios gatvių kampo, pačiame Manhatano centre. Kitapus gatvės – Šv. Patriko katedra, už šimto metrų – prekybos centras Saks Fifth Avenue, už kampo – garsusis GE Building dangoraižis – jaučiausi it kokia garsenybė. Darbas nebuvo pats įdomiausias pasaulyje – turėjau atsiliepti į skambučius, pasitikti ir išlydėti lankytojus, bet man patiko, nes tai buvo visiškai kitokia patirtis. Ilgainiui mane paaukštino iki sekretorės, o vėliau perkėlė į Pardavimo telefonu skyrių – taip įmantriai ten buvo vadinamas prekių užsakymas telefonu. O žaviausia buvo tai, jog mano beviltiškai naivus įsitikinimas, jog dirbdama oro linijų bendrovėje apkeliausiu visą pasaulį, iš tiesų pasitvirtino. Gaudavau tokias neįtikėtinas nuolaidas skrydžiams ir nakvynei viešbučiuose, kad man tapo įprasta pasikvietus kokią draugę penktadienio vakarą išskristi į Romą, šeštadienį apsipirkti Trasteverės rajone ir sekmadienio vakarą grįžti į Niujorką. O kartą gavau bilietus į Kicbiūhelį Austrijoje pirmyn ir atgal bei šešias nakvynes prašmatniame kalnų namelyje vos už penkiasdešimt septynis dolerius! Tad nieko nuostabaus, jog likau ten dirbti net penkerius metus.
Tačiau po kurio laiko užsimaniau išmėginti dar ką nors – tai, ką mačiau darant kitus, todėl nusprendžiau, kad man sektųsi pardavinėti. Gal mano pašaukimas ir yra kalbinti žmones, įgyti jų pasitikėjimą, pataikauti jiems per pietus, priversti juos į situaciją pažvelgti iš savo perspektyvos. Visa bėda, kad Icelandic oro linijų bendrovėje pardavėjais dirbo vieni vyrai – žinoma, išskyrus Gudruną.
Gudruna buvo įspūdinga gražuolė skandinavė, simboliškai vienintelė moteris, biure dirbanti pardavimo srityje. Gana greitai suvokiau, jog jos vietos niekada neužimsiu. Taip, aš žavi, savotiškai įtaigi ir, žinoma, visai patraukli, energinga brunetė. Bet Gudruna – aukšta įspūdingo grožio blondinė, ko gero, kokia nors mitinė šiaurės šalių deivė. Supratau, kad savo karjeros viršūnę šioje bendrovėje aš jau pasiekiau, o jeigu noriu imtis pardavimo, turiu pasiieškoti kitos darbovietės. Užsibrėžiau tikslą susirasti tokį darbą ir daviau sau šešis mėnesius.
O tada pamačiau skelbimą dienraštyje New York Times: „Parduokite reklamos plotą dukart per savaitę leidžiamame kelionių leidinyje.“ Neturėjau nė iš tolo panašios patirties, nieko neišmaniau apie reklamą, bet vis tiek paskambinau ir susitariau dėl pokalbio. Jo išvakarėse nusprendžiau pasigaminti vakarienę, išsitrinkti ir išsidžiovinti plaukus, nusilakuoti nagus ir gerai išsimiegoti, ryte iš namų išsikrapštyti kuo anksčiau ir į Travel Agent redakciją atvykti penkiolika minučių iki sutarto laiko. Tačiau planuok neplanavęs, vis tiek išeina kaip visada… Pjaustydama šparagus vos nenusipjoviau kairio rodomojo piršto galiuko.
Kraujas pasipylė upeliais. Laimei, gretimame name gyveno mano gera draugė Kimė, todėl apsivyniojau pirštą rankšluosčiu ir nulėkiau pas ją. Kimė nuvežė mane į ligoninės priimamąjį, ten mudvi prasėdėjome keturias valandas, nes pirmiausia priėmė žmones su tikrai rimtomis traumomis: šautinėmis žaizdomis, prakiurdytomis žarnomis, galvos sumušimais – daug sunkesnėmis nei mano menkutė virtuvinė nesėkmė. Galiausiai atėjo mano eilė. Gydytojas sušvirkštė į pirštą novokaino injekciją ir išsitraukė chirurginę adatą. Pradėjau taip garsiai rėkti, kad jam teko į pagalbą pasikviesti slaugę, paskui dar vieną, tada trise jie stengėsi mane nuraminti, kol galų gale pirštas pasipuošė aštuoniais dygsniais. Ką aš galiu pasakyti? Nuo vaikystės paniškai bijau adatų.
Vidurnaktį grįžau namo ir iškart kritau į lovą. Nieko nevalgiau, nesusitvarkiau plaukų, nenusilakavau nagų. Kitą dieną anksti ryte pašokau iš lovos, susirišau plaukus į uodegą ir išlėkiau į pokalbį Vakarų keturiasdešimt šeštojoje gatvėje. Kažkaip sugebėjau atsidurti ten po septynių penkiolika, kaip ir planavau. Su manimi kalbėtis turėjęs vyrukas, Deividas, atėjo į laukiamąjį, apžiūrėjo mano sutvarstytą pirštą ir paklausė, kas nutiko.
„Ai, vakar įsipjoviau pirštą.“
„Tikiuosi, nieko rimto.“
„Ne, ne, nėra jau taip blogai.“
„Ar prireikė siūti?“
„Taip, sukabino aštuoniais dygsniais.“
„Aštuoniais? – nustebo Deividas. – Dieve šventas, jūs turbūt kone nusipjovėte pirštą. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Žinote, šiame itin konkurencingame versle punktualumas labai svarbu. Jums vakar susiuvo žaizdą, tačiau šiandien vis tiek atvykote penkiolika minučių anksčiau. Įspūdinga.“
Sakyčiau, pokalbio pradžia visai nebloga.
Deividas nusivedė mane į kabinetą prie savo stalo, paėmė mano gyvenimo aprašymą ir permetęs akimis susiraukė.
„Neturite jokios patirties pardavimo srityje, – pareiškė. – Ir reklamos srityje jokios. Koledžo taip pat nesate baigusi.“
Tikėjausi tai išgirsti, todėl atsakymą buvau paruošusi iš anksto.
„Paklausykite, – tariau jam. – Žinau, kad nedaug teturiu patirties. Bet СКАЧАТЬ