Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes. Anders Rydell

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Berlyno Kronprinzen rūmuose. Lapkritį pasirodė liūdnai pagarsėjęs meno kritikos draudimas, tuo pat metu nurodant pakeisti Valstybės kultūros rūmuose dirbančius liberalesnių pažiūrų žmones. Gruodį nauju rūmų tapybos skyriaus pirmininku paskirtas menininkas Adolfas Cygleris. Jis buvo ultrakonservatyvus ekstremistas. Gebelso pasirinkimas aiškiai bylojo, kad meno srityje dvelkia nauji vėjai. Cygleris tarp nacistų išgarsėjo idealizuotais aktais, tačiau modernistai iš jo šaipėsi ir vadino „vokiečių gaktaplaukių meistru“. Adolfas Cygleris gavo progą atkeršyti, kai Gebelsas jam pavedė atlikti Vokietijos meno muziejų valymą. Triukšminga ir radikalių pažiūrų völkisch judėjimo atstovė Betina Faister-Romeder (Betina Feister-Rohmeder) dar 1933 m. reikalavo atlikti išsigimusio meno, pirmiausia „kosmopolitinio“ ir „bolševikinio“, valymą.

      Vasarą pradėtas valstybės mastu vykdytas vokiškų kolekcijų plėšimas neapsiėjo be protestų. Nacionalinės galerijos Berlyne vadovas Eberhardas Hanfštaenglas (Eberhard Hanfstaengl) priešinosi, todėl Gebelsas atleido jį iš darbo. Tik kai kuriems kūriniams pavyko išvengti Cyglerio ir konfiskavimo komisijos. Pirmojo valymo birželį ir liepą grobis sudarė parodos „Entartete Kunst“ pagrindą.

      1937 m. rudenį Gebelsas ėmėsi antros vokiečių meno kolekcijų atakos. Buvo paimta dar 11 500 kūrinių iš 101 muziejaus. Pašalinti 1 052 Emilio Noldės darbai. Iš viso Cyglerio grupė iš vokiečių meno kolekcijų pagrobė 17 000 kūrinių. 1938 m. kovą propagandos ministras pranešė, kad Vokietijos muziejai „išvalyti“.

      Kampanija buvo didelė Gebelso sėkmė, jis dabar iš peties ėmėsi antimodernistinės kovos. Savų ekspozicijų plėšimas pranašavo blogą ateitį.

      Vis dėlto kai kas liko neišspręsta: ką daryti su konfiskuotais meno kūriniais? Laukiant sprendimo kūriniai buvo sandėliuojami viename Koperniko gatvės name Berlyne. Sandėlis niekam nekrito į akis. Hermanas Geringas, kurio asmeninė kolekcija Karinhalės dvare sparčiai didėjo, pasiuntė į Koperniko gatvę savo agentą Zepą Angererį (Sepp Angerer) apsaugoti vertingų Munko, van Gogo ir Sezano darbų. Vėliau kai kuriuos jų slapta pardavė olandų bankininkui Francui Kunigsui (Franz Koenings).

      Norėdamas nuspręsti meno kolekcijos likimą, 1938 m. sandėlį aplankė Adolfas Hitleris. Jis nutarė, kad vyriausybė niekaip nekompensuos muziejams patirto nuostolio, ir savo dienoraštyje įrašė turįs vilčių „šiek tiek uždirbti iš to šlamšto“. Tam buvo sukurta speciali komisija, kuriai priklausė Adolfas Cygleris ir Heinrichas Hofmanas, o vadovavo meno prekeivis Karlas Haberštokas (Karl Haberstock). Pastarasis suvaidino pagrindinį vaidmenį vėlesniuose įvykiuose. Nyderšionhauzeno rūmuose už Berlyno buvo įkurta „galerija“, kurioje kūriniai už vyriausybei reikalingą užsienio valiutą buvo parduodami atrinktiems meno prekeiviams. 1939 m. Šveicarijos mieste Liucernoje viešbutyje „Grand Hotel National“ surengtame dideliame aukcione parduoti 126 moderniojo meno meistrų darbai. Tarp jų žymusis Vincento van Gogo „Autoportretas“, Pablo Pikaso „Absento gėrikas“ ir Anri Matiso „Mauduolės su vėžliu“. Nors ir pradėta pardavinėti, Koperniko gatvėje ir toliau liko tūkstančiai kūrinių. 1939 m. kovo 20 d. 1 004 paveikslai ir skulptūros bei 3 825 akvarelės darbai buvo nugabenti į netoli nuo sandėlio esančią Berlyno gaisrinę. Vidiniame jos kieme kūriniai buvo sudeginti per gaisrininkų pratybas.

      4 SKYRIUS

      Kelias į Vašingtoną

      DIDŽIOJI HOLOKAUSTO memorialinio muziejaus Vašingtone atminimo salė buvo sausakimša. Į šventyklą panašioje patalpoje susirinko daugiau nei keturiasdešimties pasaulio šalių atstovai. Pro mažus šoninius langus buvo matyti apšviestas Vašingtono paminklas. Tvyrant spengiamai tylai dalyviai dėjo rožes priešais stačiakampį juodo marmuro bloką su plevenančia liepsna. Į karsto formos bloką buvo supilta žemė iš 38 vokiečių koncentracijos stovyklų.

      Dalyvavo ambasadoriai ir ministrai iš viso pasaulio, taip pat muziejų vadovai, tyrėjai ir aukcionų atstovai. Jie susirinko, kad išspręstų didžiausios XX a. vagystės klausimą. Atminimo ceremonija 1998 m. lapkričio 30 d. prasidėjo trijų dienų Vašingtono konferencija per holokaustą išgrobstytų vertybių tema (The Washington Conference on Holocaust-Era Assets). Praėjus daugiau nei 50 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos turėjo būti išaiškintos nacistinės Vokietijos įvykdytos didžiulės vagystės. Bent jau renginio dalyviai to tikėjosi. Artėjo amžių sandūra, ir visi norėjo, kad XX a. tragedijos liktų tik dokumentuose. Praėjus pusei šimtmečio po karo pabaigos buvo bandoma išaiškinti vieną sunkiausiai išnarpliojamų nacistų nusikaltimų – meno vagystes.

      Į tribūną pakilo Stiuartas Aizenštatas (Stuart Eizenstat), valstybės sekretorius Klintono administracijoje ir vienas konferencijos iniciatorių.

      „Tarptautinei bendruomenei galbūt tai paskutinė galimybė baigti vieną iš etapų didžiausioje šio ar bet kurio kito amžiaus žmonijos tragedijoje“, – pradėdamas renginį sakė Aizenštatas.

      Daugumą dalyvių tai ypač sujaudino. Vienas jų Holokausto memorialinio muziejaus darbuotojas Veslis A. Fišeris (Wesley A. Fisher) organizavo konferenciją kartu su JAV užsienio reikalų ministerija.

      Konferencijos vadovo pavaduotojas Fišeris buvo atsakingas už derybas. Nors užaugo JAV, nuo vaikystės įsitraukė į kovą su nacizmu. Veslio tėvas rabinas ir advokatas Mičelas Fišeris (Mitchel Fisher) buvo vyriausiasis Pasaulietinės antinacizmo lygos (Non-Sectarian Anti-Nazi League) advokatas. Ši JAV organizacija, 1933 m. Hitleriui atėjus į valdžią, siūlė boikotuoti vokiškas prekes.

      „Užaugau šeimoje, kurioje prieš ką nors valgydami įsitikindavome, kad tai ne vokiškas produktas“, – sako Veslis A. Fišeris, pakalbintas praėjus penkiolikai metų nuo Vašingtono konferencijos.

      Šiandien Fišeris yra Žalos atlyginimo asociacijos (Claims Conference) tyrimų vadovas. Ši organizacija nuo XX a. šešto dešimtmečio tvarko materialinius žalos atlyginimo klausimus holokausto aukoms. Brodvėjuje, vos už kelių žingsnių nuo Time aikštės, įsikūręs pagrindinis organizacijos biuras, jame apie 200 darbuotojų rūpinasi pensijų skyrimu holokaustą išgyvenusiems žmonėms daugiau nei 40 šalių. 1952 m. įkurta organizacija derėjosi dėl žalos atlyginimo iš Vokietijos ir Austrijos, taip pat įmonių, bankų ir kitų organizacijų, kurios turėjo iš holokausto ekonominės naudos. Nuo 1952 m. ši asociacija gavo iš Vokietijos valstybės 70 milijardų dolerių žalai atlyginti. Pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnį dėmesį ji skiria meno kūrinių vagysčių klausimams. Už šią sritį atsakingas Veslis A. Fišeris.

      Fišeris su šiuo klausimu susidūrė aštuntame ir devintame dešimtmečiais, kai dalyvavo akademinio pasikeitimo programoje tarp dviejų šaltojo karo didžiųjų valstybių. Tuo metu Kolumbijos universiteto Tarybų Sąjungos studijų krypties profesoriui Fišeriui pasitaikė galimybė susipažinti su slaptaisiais archyvais, kuriuos Raudonoji armija po karo paėmė iš Vokietijos. Archyvai suteikė naujos informacijos apie padėtį nacistinėje Vokietijoje ir holokaustą.

      Viena institucijų, kuriai Fišeris padėjo archyvuose gauta informacija, buvo tai, kas vėliau tapo Holokausto memorialiniu muziejumi Vašingtone. Iniciatyvą kurti muziejų aštunto dešimtmečio pabaigoje parodė prezidentas Džimis Karteris (Jimmy Carter), kai vėl padidėjo susidomėjimas vokiečių vykdytos rasinės politikos ir žydų, romų ir neįgaliųjų žudynių studijomis. Fišerio teigimu, susidomėjimas atgijo dėl kelių priežasčių. Viena jų – jaunoji karta norėjo žinoti, ką karo metais teko patirti jų tėvams. Buvo sukurtas ir televizijos serialas. 1978 m. kanalas NBC rodė „Holokaustą“, pagrindinius vaidmenis jame atliko Meril Stryp (Meryl Streep) ir Džeimsas Vudsas (James Woods). Seriale pasakojama apie lėtą ir kankinančią žydų šeimos žūtį nacistinėje Vokietijoje. Vakarų СКАЧАТЬ