Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes. Anders Rydell

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ grožio ir harmonijos idealą. Čia buvo vaizduojamas milijonus gyvybių apkasuose nusinešusio Pirmojo pasaulinio karo blogis ir beprasmybė.

      Šis menas neteikė malonumo. Jis rodė pasaulį, kurio nacistai ir nemažai vokiečių liaudies nenorėjo priimti. Pasibjaurėjimas buvo vaizduojamas atvirai ir suprantamas kaip sveika reakcija, o ne draudžiami jausmai, kuriems jis dažnai atstovavo. „Visur aplink matome monstriškus beprotybės, begėdiškumo, nekompetencijos ir paprasčiausio išsigimimo vaisius. Tai, kas rodoma šioje parodoje, visiems mums žadina pasibjaurėjimo baimę“, – atidarymo dieną kalbėjo „Entartete Kunst“ ekspertas Alfredas Cygleris (Alfred Ziegler).

      Gebelsas tiksliai žinojo, kaip sudominti paroda. Beje, buvo nustatytas 18 metų cenzas, siekiant „apsaugoti“ jaunimą. Viskas sumaniai apgalvota Gebelso propagandos ministerijos, kuri suorganizavo parodą per mažiau nei tris savaites. „Entartete Kunst“ sulaukė didelio publikos dėmesio. Per 1937 m. rudenį iki lapkričio, kai paroda buvo uždaryta, ją vien Miunchene aplankė daugiau nei du milijonai žmonių. Tuo pat metu „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ pavyko pritraukti 400 000 lankytojų. Gebelsas iš karto išsiuntė išsigimusį meną į gėdingą turnė po šalį, pradedant Berlynu, Leipcigu, Zalcburgu ir baigiant Viena bei Diuseldorfu. Koncepcija buvo tokia sėkminga, kad ji panaudota ir kitur: 1938 m. Diuseldorfe surengta paroda „Entartete Musik“ lygiai taip pat puolė džiazą.

      Prieš „Entartete Kunst“ vyko didžiausios visų laikų vokiečių kultūrinio gyvenimo reformos.

      1937 m. birželio 30 d., likus iki atidarymo vos kelioms savaitėms, nacistinėje Vokietijoje buvo nuspręstas šiuolaikinio meno likimas. Gebelso paliepimu įvykdyta tai, ką būtų galima pavadinti krištoline Vokietijos modernizmo naktimi – degeneravusio meno akcija (Entartete Kunst Aktion). Per akciją iš Vokietjos viešųjų įstaigų „išvalytas“ visas nepageidaujamas menas. Kiek daugiau nei per savaitę iš Vokietijos muziejų paimti 5 328 paveikslai ir grafikos darbai. Akcija nukreipta prieš žydų menininkų darbus, pavyzdžiui, Marko Šagalo ir Liudviko Maidnerio (Ludwig Meidner), bet pirmiausia tai buvo estetinis valymas. Aukomis tapo visos modernistinės tendencijos. Tai Pikaso, Mondriano, Matiso, van Gogo ir Gogeno, taip pat ir vokiečių modernistų darbai. Vienas labiausiai nukentėjusiųjų buvo Emilis Noldė.

      1936 m. lapkritį Jozefas Gebelsas ištarė „stop“ laisvajai meno kritikai ir nustatė, kas ir kaip gali rašyti apie meną. Adolfas Hitleris ir kiti nacistų lyderiai buvo įsitikinę, kad moderniojo meno sėkmę užtikrina laikraščiai. Iškreiptame nacistų pasaulio suvokime egzistavo sąmokslas tarp žydų „kontroliuojamos“ žiniasklaidos ir žydų dominuojamos meno rinkos. Blefas, kuriuo norėta parodyti žydų pasipelnymą.

      Štai kodėl nacistams buvo svarbu perimti meno kritikos kontrolę. Dėl šios priežasties partija 1937 m. ėmė leisti brangų meno žurnalą „Die Kunst im Dritten Reich“. Prašmatnus žurnalas turėjo papuošti daugelio nacistų rašomąjį stalą. Jo redaktorius buvo Alfredas Rozenbergas. „Die Kunst im Dritten Reich“ tapo dogmatinių Rozenbergo meno pažiūrų kalke. Vis dėlto meno žurnalo vadovo pareigos buvo veikiau paguodos prizas partijos ideologui, kuris tikėjosi kontroliuoti visą Trečiojo reicho kultūros politiką. Alfredas Rozenbergas laimėjo ideologinį mūšį, bet pralaimėjo karą dėl kultūros politikos valdymo.

* * *

      1933 m. į valdžią atėjus nacistams Vokietijoje buvo išlaisvinta iki tol užtvenkta agresijos banga. Laukdami galimybės patekti į valdžią nacistai per daug nerodė neapykantos Veimaro kultūrai, o dabar tam buvo uždegta žalia šviesa. Šalį apėmė nacistinė revoliucija, prioritetą teikianti Veimaro kultūrinių simbolių puolimui. Revoliucija turėjo susidoroti su išsigimusiu Veimaro respublikos kultūriniu gyvenimu.

      Vokietijoje buvo uždrausta leisti kairiųjų pažiūrų spaudą, o intelektualiniai priešai, tokie kaip Karlas fon Osietskis (Carl von Ossietzky), buvo sulaikyti ir išsiųsti į ką tik įrengtas koncentracijos stovyklas, kurios pirmaisiais nacistų valdymo metais buvo pilnos politinių kalinių. Tūkstančiai nepageidaujamų asmenų atleisti iš žinybų, institucijų, organizacijų ir akademijų. Nacistai siekė visiškos ne tik politinės valdžios, bet ir vokiečių visuomenės kontrolės. Tas pat nutiko ir kultūros srityje, kur nacistams prijaučiantys veikėjai buvo infiltruoti į pačias įvairiausias organizacijas, pradedant mėgėjų teatro trupėmis ir baigiant kino klubais. Rašytojai Heinrichas (Heinrich Mann) ir Tomas Manai (Thomas Mann) bei daugybė iškilių kultūros veikėjų buvo nušalinti nuo oficialių pareigų. Naujai įsteigti Vokietijos rašytojų sąjungą pakeitę Valstybės literatūros rūmai bandė įtraukti visus rašytojus, bibliotekininkus, leidėjus ir vertėjus. Vengiant narystės, grėsė draudimas verstis profesine veikla.

      Pravalius nepageidaujamų kultūros darbuotojų gretas imtasi pačios kultūros. Sudaryti juodieji nevokiškos arba keliančios režimui grėsmę literatūros ir muzikos sąrašai. Tai paveikė ne tik to meto kultūrą – uždraustos net kai kurios Hendelio oratorijos, nes jose buvo nagrinėjama žydų tema, pavyzdžiui, „Judas Makabėjus“. Ryškiausios vadinamojo vokiečių kultūros valymo (Säuberung) apraiškos buvo knygų deginimas.

      1933 m. gegužę Vokietijos universitetiniuose miestuose surengtos knygų deginimo akcijos. Jos buvo istoriškai simboliškos, nes turėjo priminti panašią knygų deginimo akciją Vartburgo festivalyje 1817 m., kai šalis buvo apimta nacionalizmo bangos po Napoleono karų. Prie Vartburgo pilies, kur XVI a. Liuteris išvertė Naująjį testamentą, Martino Liuterio tezių paskelbimo trijų šimtų metų jubiliejų švenčiantys studentai degino reakcingą ir prancūzišką literatūrą bei įvairius Prancūzijos simbolius. Taip studentai išreiškė nepasitenkinimą, kad mažos vokiečių valstybėlės nesugebėjo susivienyti į vokiečių naciją. Nacistai be galo sumaniai propagandos tikslais ir siekdami istorinio teisėtumo savo politikai pasitelkė tokius nacionaliniais simboliais tapusius įvykius.

      Gegužės 10 d. 40 000 žmonių susirinko Berlyne prie Opern aikštėje (dabar Bebelplatz) sukurto laužo paklausyti Jozefo Gebelso kalbos. Jis paskelbė Veimaro respublikos ir „ekstremalaus žydiško intelektualizmo galą“: „Čia prasmegs intelektualinis lapkričio respublikos pamatas, bet iš pelenų kaip triumfuojantis feniksas pakils nauja dvasia.“

      Liepsnos prarijo ne tik Karlo Markso, Bertoldo Brechto ir Ericho Marijos Remarko, bet ir užsienio rašytojų Ernesto Hemingvėjaus bei H. D. Velso knygas. Vis dėlto tai nebuvo masinis knygų deginimas. Gegužės 10 d. liepsnose pražuvo tik apie 25 000 knygų. Renginys buvo pirmiausia simbolinis vaidinimas, turintis parodyti revoliucinę ir valomąją nacizmo galią. Knygų deginimas buvo organizuojamas kaip šventiniai vaidinimai, studentams traukiant dainas ir prisiekiant. Valymas ugnimi tapo nacionalinio susitelkimo, vienybės ir nacistų pažadėto Vokietijos atgimimo simboliu. Panašiai kaip vėliau vykusiai kinų kultūrinei revoliucijai, taip ir nacių revoliucijai turėjo vadovauti jaunimas. Tik jaunimas buvo nesuterštas purvinos Veimaro respublikos kultūros, todėl jis ir galėjo visiškai atsiriboti nuo praeities.

      Nacistinė revoliucija ir neseniai iškovota valdžia suteikė erdvės vidinėms nacionalsocialistinio judėjimo kovoms asmeniniu ir ideologiniu lygiais. Kultūros srityje ši kova vyko tarp Alfredo Rozenbergo ir Jozefo Gebelso. Būdamas vienas Kovos už vokiečių kultūrą sąjungos įkūrėjų ir svarbiausio nacistinės Vokietijos žurnalo vyriausiasis redaktorius Rozenbergas turėjo visas sąlygas perimti kultūrinio gyvenimo kontrolę. Galiausiai jį ištikusią nesėkmę galima paaiškinti negebėjimu visiškai atsiduoti vienam tikslui. Jis vis pasinerdavo į naujus projektus. Tai atsiliepė ir jo sąjungai – jis sugebėjo suvienyti völkisch judėjimą, bet nepajėgė paversti jo politine jėga savo tikslams remti. Rozenbergas turėjo ambicijų kontroliuoti ne tik kultūros, bet ir užsienio politiką, mat laikė save jos ekspertu. Todėl Hitleris paskyrė Rozenbergą partijos užsienio politikos skyriaus vadovu. 1933 m. pavasarį Hitleris išsiuntė СКАЧАТЬ