Išsvajotoji Esmeralda. Майя Блейк
Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Išsvajotoji Esmeralda - Майя Блейк страница 2

Название: Išsvajotoji Esmeralda

Автор: Майя Блейк

Издательство: Svajonių knygos

Жанр: Современные любовные романы

Серия: Svajonių romanai

isbn: 978-609-03-0539-3

isbn:

СКАЧАТЬ nutraukė ryšius dėl svarbios priežasties. Pakeitė savo gyvenimą. Neturėtų jaustis kalta.

      – Ar galiu su juo pasikalbėti?

      – Gerai, – po kelių sekundžių tylos prabilo vyras. – Kai gydytojai jį išrašys iš ligoninės, suteiksiu galimybę jums paskambinti. Būkite pasiekiama šeštą valandą ryto. Labos nakties, panele Skot.

      Pokalbis nutrūko ir tvirtas balsas kitame laido gale nutilo.

      Nemalonus pojūtis skrandyje, kurį sukėlė kimus, jaudinantis skambintojo balsas, išsisklaidė. Esmė padėjo telefoną ir atsisėdo ant lovos, vaizdas akyse liejosi, o rankos virpėjo. Kaip Zaidas Al Amenas pastebėjo, naujiena Esmės nė kiek nenustebino. Tiesą sakant, ji labiau nustebo, kad tam prireikė net aštuonerių metų.

      Sunkiai iškvėpė, tikėdamasi, kad kaltė, pyktis ir skausmas atlėgs. Kai po dešimties minučių jai vis dar nepavyko suvaldyti emocijų, ji nupėdino prie staliuko miegamojo kampe.

      Jau tikrai nebepavyks užmigti. Vienintelis būdas užkirsti kelią grįžtantiems prisiminimams – kibti į darbą. Darbą, kuris, ačiū Dievui, leido galvoti apie kitų žmonių rūpesčius. Dirbdama ji prasiblaškydavo. Nuo pat pirmos dienos, kai prieš ketverius metus pradėjo eiti jaunesniosios socialinės darbuotojos pareigas, toks prasiblaškymas buvo veiksmingiausias, nes duodavo teigiamų rezultatų. Kartais visai nepastebimų, bet dažniausiai labai reikšmingų. Šiaip ar taip, tai gana geras būdas išsivalyti sielą.

      Paramos fondas Paliesk pasaulį, kuriame Esmė dirbo, glaudžiai bendradarbiavo su vietos organizacijomis, kurios socialiai remtiniems žmonėms siūlydavo įvairią pagalbą: nuo įnikusių į narkotikus reabilitacijos iki apgyvendinimo naujuose namuose.

      Bet susikaupti darbui, kai galvoje sukosi mintys apie tėvą ir ką tik išgirstas naujienas, buvo beveik neįmanoma. Esmė prisivertė užbaigti rekomendaciją vienišai keturių vaikų motinai, kad ši galėtų apsigyventi saugesniame rajone ir gauti antram savo vaikui nemokamus disleksijos tyrimus. Nusistatė priminimą, kad nepamirštų dar kartą peržiūrėti rekomendacijų, ir uždarė failą.

      Paspaudė paieškos laukelį – gal ras naudingos informacijos. Nors tais neramiais laikais, kai ji dar bendravo su tėvu, jiedu dažnai kalbėdavosi apie Džaharo karalystę, šalies taip niekada ir neaplankė. Ji nebuvo įtraukta į sąrašą. Tuo metu daug geidžiamesni buvo prabangūs miestai Monakas ar Dubajus, spindintys ryškiomis šviesomis Niujorkas ar Las Vegasas.

      Vos po kelių minučių Esmė suprato, kodėl tėvas taip domėjosi Džaharu. Nedidelė karalystė Persijos įlankoje ne ką mažiau garsi nei puikiai žinomos kaimyninės šalys.

      Dėl protingo gausių naftos, brangakmenių ir laivybos išteklių naudojimo ji pelnė vienos brangiausių pasaulio karalysčių statusą. Šalies turtuoliai susikrovė neregėtus turtus, atsiskirdami nuo žemesnių klasių. Toks socialinis susiskaidymas nebuvo neįprastas, tačiau Džahare atskirtis buvo stulbinanti.

      Neišvengiamai šalyje vykstantys politiniai ir ekonominiai neramumai išaugdavo į žiaurius judėjimus, kuriems slopinti tekdavo pasitelkti jėgą.

      Esmė perspėjo save, kad nereikia tikėti viskuo, kas rašoma internete. Vis dėlto bauginančios istorijos apie Džaharo teisinę sistemą kėlė nerimą. Už menkiausius nusikaltimus skiriamos pačios griežčiausios bausmės sukeldavo dar didesnį pažeidėjų žiaurumą.

      Jis to nusipelnė. Prisimink, kodėl nuo jo nusisukai?

      Tik jų teisinė sistema atrodė gerokai atsilikusi. Beveik tamsieji viduramžiai. Tėvui tai ne į naudą.

      Jis to nusipelnė. Prisimink, kodėl nuo jo nusisukai?

      Esmė tvirtai sukando dantis ir ištiesino nugarą.

      Ji pasitraukė. Ji pakeitė gyvenimą.

      Prisiminimai suteikė stiprybės. Tada pasigirdo telefono melodija.

      – Klausau, – ryžtingai nusiteikusi atsiliepė Esmė.

      – Esmeralda? Ar tai tu?

      Laisva ranka susigniaužė į kumštį. Išgirdusi pažįstamą balsą, Esmė užsimerkė.

      – Taip, tėti, tai aš.

      – Kai pasakė, kad jiems pavyko tave surasti, maniau, kad mane mausto, – vyras atsipalaiduodamas iškvėpė.

      Esmė nieko neatsakė. Buvo per daug užsiėmusi suvaldyti jausmus, kurie visada sukildavo, vos tik kalba pasisukdavo apie tėvą.

      – Mažute, ar tu vis dar čia? – paklausė Džefris Skotas.

      – Aš čia, – išgirdusi švelnų kreipinį Esmė nežinojo, juoktis ar verkti.

      – Gerai. Turbūt jau žinai, kas vyksta?

      – Taip, – ji atsikrenkštė, tikėdamasi, kad mintys per tą laiką nurims. – Ar tau viskas gerai? Sakė, kad tave užpuolė.

      – Užpuolimas – mažiausia bėda, – tėvas nusijuokė, tačiau balsas neskambėjo drąsiai kaip įprastai. – Ypač jei Didžiajam Vyrui pavyks įrodyti man mestus kaltinimus.

      – Didžiajam Vyrui?

      – Taip. Pačiam karališkajam kaltintojui.

      – Atsiprašau, tėti, – Esmė susiraukė. – Nesuprantu, apie ką kalbi.

      – Mane teis vyriausiasis teisėjas, Esmeralda. Jau atmetė galimybę paleisti už užstatą. Ir stengiasi paskubinti mano teismą.

      Esmė prisiminė sodrų, valdingą balsą. Pritrūko oro. Ranka tvirčiau suspaudė ragelį.

      – Bet juk turi advokatą?

      – Jei žmogų, kuris mano bylą pavadino beviltiška ir patarė man pripažinti kaltę, kad visiems sutaupyčiau laiko, vadini advokatu, tada taip, – nusišaipė tėvas.

      – Ką? – nors ką tik skaitė apie Džaharo teisinę sistemą, Esmė vis tiek jautėsi priblokšta.

      – Man tavęs reikia čia, Esmeralda.

      Esmė visai nustojo kvėpuoti. Įstrigo ir vidinis balsas, rėkiantis: Ne.

      Mintyse kurdama scenarijus, kaip kalbėsis su tėvu, nepagalvojo apie tai, kad jis gali iš jos ko nors norėti. Labiausiai tikėtini pinigai, nes jo sąskaitos įšaldytos. Ji netgi suskaičiavo mintyse santaupas ir pasiruošė su jomis išsiskirti.

      Tačiau jis prašė…

      – Šiek tiek patyrinėjau. Čia teismuose jie labai vertina liudininkų parodymus, – skubėdamas tęsė tėvas. – Įrašiau tave kaip savo liudytoją.

      Nugara nuvilnijo deja vu jausmas. Ar ne taip visada prasidėdavo? Tėvas nekaltai paprašydavo pagalbos, o kaltė priversdavo ją sutikti?

      – Tėti, nemanau… – Esmė įsitempė prisiminusi paskutinį tėvo nusikaltimą.

      – Didelis skirtumas, ar mirti kalėjime, ar vieną dieną grįžti namo. Ar prieštarausi?

СКАЧАТЬ