Ką nutylėjo jo buvusioji?. Joss Wood

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ sakei, juos gavai? – paklausė jis. Pasakyk, kad, tavo manymu, jie iš Kašmyro, nes, velniai griebtų, gali būti, kad esi teisi.

      – Iš motinos dėdės. Jis buvo Britų armijos kareivis. Šeimos legenda byloja, kad šie akmenys iš Kašmyro.

      Taip!

      Išlik ramus, – paliepė sau Džageris. – Jeigu atrodo per gerai, kad būtų tikra, greičiausiai taip ir yra. Tačiau spalva ir jos šeimos istorija leidžia manyti, kad šie akmenys gali būti tikri.

      – Ką dar žinai apie pirmąjį savininką?

      – Tik tai, ką pasakiau, – tarė Paiperė. Ji bakstelėjo telefono ekraną pirštu. – Na, ką manai? Ar jie galėtų būti tikri? Kiti prekiautojai brangakmeniais, kuriems rodžiau, sako, kad jie netikri.

      Aišku, kad jie taip sako. Ji jauna, graži, lengvas grobis. Jie pasiūlytų jai menką sumą, perparduotų brangakmenius ir gautų gražaus pinigo.

      – Neprasidėk su gobšiais prekybininkais, – suniurnėjo jis.

      – Tačiau ar, tavo manymu, jie bent šio to verti?

      Gal ji atėjo į Balantainą ir kompaniją ketindama juos parduoti. Jeigu akmenys nesuklastoti, jis neabejotinai norėtų juos įsigyti. Prisidengęs ištobulinta „tai man visai nepadarė jokio įspūdžio“ veido išraiška, nes jo užsidegimas dažniausiai lemdavo išpūstas kainas, jis nusišypsojo Paiperei.

      – Nežinau. Sunku pasakyti iš nuotraukos. Parodyk man juos, kai grįšime į Valstijas. Gali atsiųsti nuotrauką?

      – Žinoma.

      Džageris pasakė jai savo telefono numerį ir po dvidešimties sekundžių pasigirdęs pyptelėjimas pranešė, kad jis gavo nuotrauką.

      – Labai viliuosi, kad jie netikri, – niūriai tarė Paiperė.

      Tokio dalyko jam neteko girdėti iš jokio potencialaus pardavėjo.

      – Kodėl, po galais, tu nenori, kad akmenys, galintys uždirbti tau daug pinigų, būtų tikri? – metė Džageris.

      – Tada jausčiau moralinę pareigą parduoti juos tikslingai – taip galėčiau padėti savo… padėti finansinių problemų turinčiam žmogui.

      – Tavo gyvenime yra žmonių, kurie turi milijoninių skolų?

      Paiperė suraukė nosytę.

      – Jie šitiek verti? Ne, pasakyk, kad taip nėra!

      – Galėtų būti, jeigu tai tikrai Kašmyro safyrai. Tačiau per daug nesitikėk, – perspėjo Džageris.

      – Gal man reikėjo sutikti su pirmu gautu pasiūlymu. Man siūlė tūkstantį už akmenį, – sumurmėjo Paiperė.

      Dešimt tūkstančių dolerių? Džagerį net supykino. Jis mėgino išlikti ramus, stengėsi nereaguoti perdėtai entuziastingai, bet žinojo, jautė giliai širdyje, kad tai gali būti jo viso gyvenimo atradimas. Jeigu tie akmenys tikri, jie ypatingi.

      – Ar gali pažadėti atnešti juos man, kai tik grįši į Niujorką? Niekam kitam? – jis negalėjo leisti, kad tie akmenys išsprūstų jam iš rankų.

      Paiperė linktelėjo.

      – Žinoma.

      – Paskambinsiu tau suderinti laiko.

      Paiperė permetė kojas per kėdės ranktūrį ir kulnais įsirėmė į nuogą Džagerio šlaunį. Jų žvilgsniai susitiko, ir pažiro kibirkštys.

      Matydamas jos akyse degantį geismą Džageris kyštelėjo ranką jai tarp šlaunų ir sudejavo pajutęs glotnaus kūno šilumą. Jis prasižiojo ketindamas paklausti, ar dar pamatys ją, ne tik Balantainų įmonės filiale Niujorke. Tada susiraukė. Kodėl ji ir kodėl dabar?

      Daugiau nei dešimt metų, nuo tada, kai buvo vos dvidešimties su trupučiu – išsikapstęs iš gilios, tamsios duobės, į kurią jį nubloškė netektis ir sielvartas – jis retai kada susitikdavo su moterimi daugiau nei trims ar keturioms naktims. Nenorėjo suteikti lūkesčių, nenorėjo, kad kuri nors iš laikinų meilužių imtų tikėtis, jog jų santykiai gali tapti pastovūs. Pastovumą kartą jis jau išbandė. Jis labai trumpai buvo tėvas, o kai dukrelė Džesė mirė, neteko ir savo mylimosios.

      Pastovumas dabar jam siejosi su niežulį keliančiu per mažu paltu.

      Kodėl būdamas su šia seksualia nepažįstamąja švaisto laiką galvodamas apie dukrelę ir mylimą moterį, kurių neteko? Jis nuoširdžiai mėgavosi lengvu pašnekesiu su Paipere, žavėjosi jos puikiu humoro jausmu, o seksas, velniai griebtų, pranoko visus lūkesčius. Trys rimtos priežastys, dėl kurių nebegalės su ja matytis, kai grįš į Niujorką.

      Paiperė jam pernelyg patinka… todėl turės judėti toliau.

      – Kada grįžti namo? – paklausė Džageris.

      – Mano skrydis ryte. O tu?

      Jis išvyks, vos tik jai išskridus; tebėra Milane tik dėl Paiperės.

      – Taip pat rytoj, – Džageris nykščio pagalvėle perbraukė švelnią jos blauzdą.

      – Kai susitiksime ten, – prakalbo ji, – tebūnie tai tik verslo reikalai.

      Oho! Ką?

      Paiperė kojų pirštukais įsikirto Džageriui į šlaunį.

      – Nesistebėk taip, Džageri. Jeigu ne safyrai, daugiau niekada su tavimi nesusitikčiau, – konstatavo Paiperė, tačiau balse nebuvo girdėti kaltinimo.

      Džagerio ranka nuslydo jai nuo šlaunies.

      – Viskas gerai, Džageri, suprantu. Tavęs tai nedomina, – tęsė Paiperė. – Bėda ta, kad esi vienas didžiausių mergišių Rytų pakrantėje, vienas iš garsiųjų Balantainų, todėl visas pasaulis apie tave žino. Tu susitikinėji su mergina kelias dienas, gal kelias savaites, jeigu jai pasiseka, labai labai pasiseka, o tada keliauji toliau, – Paiperė pakėlė ranką, kai jis prasižiojo norėdamas atsakyti. – Nesirūpink. Žinojau, kad toks susitarimas.

      – Susitarimas?

      – Tai smagus, neplanuotas, trumputis nuotykis. Taigi, kai vėl susitiksime, kalbėsimės tik apie akmenis ir apsimesime, kad nematėme vienas kito nuogo.

      Džageris nė neįtarė, kad galėtų pasakyti tokius žodžius, kol jie išskriejo jam iš burnos:

      – O jeigu norėčiau? Vėl pamatyti tave nuogą, – patikslino.

      Paiperės veide šmėstelėjo nuostaba, tačiau ją greitai pakeitė abejonė.

      – Tikriausiai paprašyčiau to nenorėti.

      Gerai. Tikrai ne šitai jis tikėjosi išgirsti.

      Paiperė pakreipė galvą, atrodė susimąsčiusi.

      – Džageri, aš normali СКАЧАТЬ