Karštas varžovas. Stefanie London

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kodėl tu esi čia? Netikiu, kad tik kaip mano kompanionė.

      – Noriu padėti tau užmegzti ryšį, – prisipažino Alana.

      – Atviliojai mane čia apgaule? – Kvin vėl trūktelėjo suknelės kraštą. – Dar privertei vilkėti šią šlykščiai nepatogią suknelę. Visai nenuostabu.

      – Tai vardan gero tikslo. Man pavyko paslapčia žvilgterėti į „Trečiosios planetos studijos“ planus kitam „Galaktikos karių“ žaidimui. Vėl tas pats senas šlamštas – stiprūs vyrai išgelbsti silpnas paneles iš bėdos. Stengiausi gauti interviu su vienu iš dizainerių ir paklausti, kodėl jų žaidimuose nėra nė vienos pagrindinės veikėjos moters.

      – Veikiausiai jam nepatiko tavo feministinis pasipiktinimas, – Kvin palingavo galva. – Be to, norėjai juos sutaršyti.

      – Toks mano darbas.

      Alana internete tvarkė vieną žiūrimiausių žaidimų naujienų svetainių. Ji šiek tiek praturtėjo sukurdama erdvę moterims žaidėjoms, kad jos galėtų prisijungti be registracijos. Nepaisydama, kad bus iškoneveikta bjauriausiais žodžiais (ką jau kalbėti apie nuolatinę kovą su kandžiu vyrišku šovinizmu visose socialinių tinklų platformose), Alana buvo pasiryžusi pakeisti žaidimų verslą. Kvin laisvu laiku dažnai prisidėdavo prie žaidimų apžvalgos ir tinklaraščių išsiuntimo, džiaugėsi galėdama palaikyti draugės komercinę veiklą, nes ir jai tai buvo artima.

      – Turiu dukterį, todėl noriu, kad ji galėtų žaisti vaizdo žaidimus, kurie teikia vidinės jėgos, – Alana įsistebeilijo į minią, jos veide švietė ryžtas. – Nenoriu, kad ji būtų laikoma antrarūše piliete, kai eis į žaidimų konvencijas.

      – Amen, sese.

      Alana nutilo ir gurkštelėjusi šampano kalbėjo toliau:

      – Ar blogai, kad noriu moraliai tave palaikyti?

      – Galėjai įspėti. Be to, man ne itin reikia pagalbos. Žinai, kad esi komunikabili, miela, o aš – tyli, protinga, – Kvin veltui stengėsi išlikti rami. Jeigu jos nebūtų profesionalų vakarėlyje, Alana būtų jai įkrėtusi.

      – Nors abi esame protingos, mane liūdina per menka tavo savivertė.

      – Prašau nevaidinti prieš mane gydytojo Filo iš televizijos šou, – sušnabždėjo Kvin. – Vilkiu tą prakeiktą suknią. Jokių kitų nemokamų malonumų šįvakar nesuteiksi.

      – Kartoju – su ta suknele atrodai karšta. Viliuosi, rasi sekso partnerį, – Alana pamerkė akį. – Seksas yra natūralu ir sveika. Nusipelnei vėl tai patirti.

      – Tai ne taip paprasta, – Kvin lėtai sukiojo taurę ir žiūrėjo, kaip raudonas vynas limpa prie kraštų. – Kas, jeigu nesugebu rasti man patinkančio vaikino?

      – Tokiu atveju pasaulis pilnas bukapročių ir mes sėkmingai galime atsisakyti vilties.

      – Man patinka, kaip piktžodžiauji. Tarsi Rūpestingoji Lokė, kam nors duodanti pirštą.

      Alanos juokas greitai nutilo, kai jos akys užkliuvo už vyro kitame kambario kampe. Atsirado taikinys.

      – Aha! „Trečiosios planetos“ dizaineris. Mėginsiu privilioti jį pokalbio, – ji paplekšnojo Kvin petį. – Paskui prispausiu.

      Alana nuėjo, o Kvin sulaikė juoką, kai keli vyrai vos nenusisuko sprando stebeilydami į jos draugę… Vargu bau ar galima juos kaltinti; Alana tobula.

      Viskas. Kaip beviltiška. Baigta.

      Kadaise tai baugino Kvin; dabar tik nuvylė. Gal jos draugė nėra geranoriška…

      Kvin žengė atatupsta, kol kažką užkliudė koja ir šoktelėjo. Tai buvo augalas vazone.

      – Tai aš ir tu, senas drauge, – ištarė ji kaip pakvaišėlė, nes kalbėjosi su augalu. – Nori pasigerti?

      Eidenas Odelas išsisuko nuo pokalbio, kuris ėmė jam darytis nebeįdomus. Jam nerūpėjo greitai užmezgami santykiai. Be to, šį vakarą svarbiausia buvo darbas. Rytoj bus jo pirma oficiali darbo diena Kobalto ir Deino apsaugos įmonėje ir jam jau paskirta užduotis. „Trečiosios planetos studijos“ (modernios žaidimų kūrėjų bendrovės) vadovas ketino pradėti naują projektą, kuris iki šiol buvo laikomas paslaptyje. Bet kažkas nutekino detales.

      Eidenas buvo paprašytas paslaugos dalyvauti kokteilių vakarėlyje tikintis surinkti informacijos. Jis jau buvo užsisakęs viešbutyje kambarį, jeigu tektų dirbti per naktį.

      Eidenui tai buvo proga parodyti, ko yra vertas. Negana to, jo geriausias draugas Deinas iš Kobalto ir Deino bendrovės jau visus metus įkalbinėjo prisidėti prie komandos. Eidenui tai galėtų būti posūkio taškas, nauja pradžia. Daugiau jokių malonių dėl to, kas buvo jo tėvas; jokių nuolaidų ar privilegijuotos padėties.

      Jis buvo pasiryžęs išsyk imtis darbo. Ir jam pavyks. Net jeigu teks sugaišti dalį savaitgalio papildomai žvalgybai.

      Deja, Eidenas nieko nesužinojo, visą vakarą girdėjo tik paviršutiniškas šnekas. Jokių įdomių užuominų. Dabar, praėjus kelioms valandoms, jautėsi pavargęs nuo banalių kalbų. Buvo vėlu ir jam reikėtų gerai numigti.

      Eidenas vengė pagundų. Vienintelė verta dėmesio buvo ilgakojė blondinė Alana Peterson, kuri, matyt, jautė pyktį bendrovei. Bet jo pastanga ją užkalbinti nedavė rezultatų, iš pat pradžios subliūško it balionas.

      Ryški spalva atkreipė jo dėmesį. Greta augalo vazone stovėjo moteris.

      Jos lanksti figūra buvo įsprausta į mažą juodą suknelę, to pakako įkaitinti smegenų vingius. Tačiau jį sužavėjo plaukai. Jie leidosi iki juosmens, ant viršugalvio tamsiai rudi ir ryškiai rožiniai per visą ilgį. Nosyje turėjo auskarą ir penkis auskarus vienoje ausyje. Eidenas sunkiai tvardėsi; moteris buvo nepaprastai seksuali.

      Be to, jis matė ją anksčiau, kalbančią su Alana Peterson. Ar jos draugės? O gal tik dvi moterys kartu judančios vyrų jūroje?

      Moteris pasisuko į augalą vazone, jos lūpos sukrutėjo. Negi kalbasi su medžiu?

      Eideno galugerklę pakuteno juokas. Ji neabejotinai žavesnė negu būrelis ekstravagantiškų vyrų, unkščiančių dėl interaktyvių pasimatymų…nebent pasirodė, kad ji kalbasi su medžiu.

      – Ką tavo draugas mano apie vakarėlį? – pasiteiravo priėjęs iš nugaros.

      Ji krūptelėjo.

      – Atsiprašau?

      – Tavo draugas, – Eidenas mostelėjo galva į medį. – Ar ne su juo kalbėjaisi?

      – Su ja, – patikslino moteris abejingu veidu. – Tai – Lapuotė.

      – Malonu susipažinti, Lapuote, – jis pirštais suėmė žiedą, papurtė jį. – O kas tu?

      – Ne medis, – kai spaudė jam ranką, jos lūpos kamputis kilstelėjo.

      Po СКАЧАТЬ