Geriausias asmens sargybinis. Stefanie London

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ taip painu. Mes ne… – Rauzė ketino nusišypsoti, bet šypsena labiau priminė grimasą. – Ne, negaliu.

      – Jis mane pasamdė, kad tavimi pasirūpinčiau. Akivaizdu, kad nerimauja dėl tavo saugumo.

      Norėdama nutraukti beįsiplieskiantį ginčą Rauzė kilstelėjo ranką.

      – Aš pas jį negyvensiu, ir tiek. Be to, juk žaibas netrenkia į tą pačią vietą du kartus, tiesa?

      Mergina norėjo, kad Maksas patvirtintų jos žodžius, bet jis negalėjo. Tik ne po to, kas nutiko. Jis nerizikuos jos saugumu. Nieku gyvu.

      – Ar neturi kitų artimųjų, pas kuriuos galėtum apsistoti? Draugės, kito giminaičio? – Maksas žinojo, kad Rauzės mama mirusi, bet mergina turi daugiau artimųjų.

      – Niujorke gyvenu dar tik mėnesį. Artimiausia mano draugė yra barmenė iš kavinukės, kurioje kasdien lankausi, – tarė ji ir iškėlusi smakrą pažvelgė Maksui į akis.

      Rauzė nenorėjo, kad Maksas jos gailėtųsi. Jis tai aiškiai matė.

      – Negali likti viena, – Maksas papurtė galvą ir ranka persibraukė plaukus.

      Visas šis scenarijus kėlė nerimą. Nuojauta jam kuždėjo, kad tai daugiau nei paprastas apiplėšimas. Įsibrovėlio klausimas tik patvirtino šiuos įtarimus. Jis nepalietė, tik ant lovos išmėtė brangenybes Rauzės miegamajame, nors, žinoma, ji dar turės tai patvirtinti. Maksas nelabai ką išmanė apie brangenybes, bet buvo įsitikinęs, kad Rauzės papuošalai verti nemenkos sumelės.

      Ne, tai nebuvo paprastas apiplėšimas. Kažkoks pavojingas žmogus nusitaikė į Rauzę ir Maksas išsiaiškins, kas jis.

      2

      Negana to, kad jos parduotuvė uždaryta ir kažkas įsilaužė į jos namus, dabar Rauzė privalo papasakoti apgailėtiną asmeninio gyvenimo istoriją ponaičiui Eiliniam Džo. Nepaprastai seksualiam ir raumeningam Eiliniam Džo.

      Rauzė suraukė antakius. Ji tikrai neapsistos pas tėtį. Paskutinį kartą jį matė prieš vienuolika metų ir tada jų šeima tikrai nebuvo laiminga. Rauzė visai nenorėjo su juo suartėti, bet kai persikraustė į Niujorką, tėvas vis labiau siekė susitaikyti.

      Ji negalėjo pasilikti Londone, nes ten kiekviena smulkmena priminė mamą. Niujorkas buvo vienintelė vieta, kurią ji laikė namais, bet sugrįžusi į šį miestą Rauzė žinojo, kad viską teks pradėti iš naujo… vėl. Ji nepalaikė ryšių su bendraklasiais ir draugais. Tačiau tikrai negali pasitikėti tėvu.

      – Kaip jau sakiau, pasiliksiu čia, – Rauzė giliai atsiduso ir prisivertė nepravirkti. Ji tikrai neleis, kad Maksas Ridžvėjus ją pamatytų sugniuždytą.

      Kad ir kaip nenorėjo garsiai pripažinti, mergina galiausiai suvokė, kad visa ši situacija yra daugiau nei paprastas įsilaužimas. Jos tikrai nebūtum pavadinęs turtinga, bet namie Rauzė turėjo kelis apvalios sumelės vertus daiktus. Vienas iš jų – mamai priklausęs kultūrinių perlų vėrinys. Ką jau kalbėti apie elektroninę techniką, tokią kaip neapmokestinamų prekių parduotuvėje pirktas naujas nešiojamasis kompiuteris ir ant miegamojo spintelės gulinti planšetė. Nė vienas jų nebuvo paliestas.

      Jos kūnu nuvilnijo emocijų banga, privertusi pašėlusiai daužytis širdį. Rauzė atsiduso ir apžvelgė savo butą. Jei gyventų koridoriuje, galėtų apsimesti, kad nieko nenutiko.

      – Paklausyk, – tarė Maksas ir švelniai uždėjo ranką jai ant peties, bet staiga ją atitraukė, tarsi būtų apsigalvojęs. – Negali čia pasilikti. Susikrauk daiktus. Paskambinsime policijai ir rytoj grįšime sutvarkyti buto.

      Jis kalbėjo glaustai ir sausai, bet įsirėžusi raukšlė tarp antakių ir ryžtingas gilių, rudų akių žvilgsnis rodė ką kita. Makso pareiga ją apsaugoti. To reikalavo visa jo esybė. Nepaisant tvyrančio chaoso, Rauzė pirmą kartą per daugelį metų jautėsi saugi… kad ir kaip nenorėjo to pripažinti.

      Jos saugumas rūpėjo vieninteliam žmogui, kuriam už tai buvo sumokėta. Įprasta.

      Pasitikėjimas kitu žmogumi verčia jaustis nepatogiai, tarsi būtum įsispraudęs į per ankštą drabužį, kuris spaudžia krūtinę ir trukdo kvėpuoti. Pasitikėdama ji jausdavo, kaip niežti delnus ir gelia akis. Rauzė niekada nepatikėjo savo saugumo kitam žmogui. Ji buvo pati sau gynėja, mokytoja ir motyvatorė. Visi kiti likdavo užribyje, nesvarbu, ar ji to norėjo, ar ne.

      – Gal nereikia policijos, – papurtė galvą Rauzė.

      – Kodėl?

      – Nerimauju dėl papuošalų parduotuvės reputacijos. Kažkas tinklaraštyje parašė apie apiplėšimą ir klientai ėmė domėtis mūsų apsaugos patikimumu. Mes taisome ir perdirbame papuošalus, bet dabar klientai bijo juos mums palikti.

      – Tai ne tavo parduotuvė.

      – Dalis priklauso man, – paprieštaravo ji. – Turiu savo darbo vietą. Kuriu savo klientų ratą. Man tai ne tik prekyba. Šis darbas padeda kurti savo verslą.

      Maksas atsiduso.

      – Tu tikra? Jokios policijos?

      – Jie neturi jokių įtariamųjų parduotuvės apiplėšimo byloje. Ir, regis, niekas nebuvo pavogta.

      – Tai išsiaiškinsime rytoj, tačiau reikia nuspręsti, kur praleisi šią naktį.

      – Aš gebu savimi pasirūpinti.

      – Ne! – suriko Maksas. – Nė nesistenk manęs įtikinti, kad pati savimi pasirūpinsi. To nebus.

      Rauzė jau ketino prieštarauti, bet ranka nusviro iš nuovargio ir noras ginčytis išblėso. Tą akimirką ji tenorėjo įlįsti į karštą vonią ir atsipalaiduoti. Planą ji sukurps rytoj.

      Eidama į miegamąjį Rauzė mynė ant pasklidusių popieriaus lapų ir išmėtytų papuošalų. Lyg tankus prisiminimų debesis ore tvyrojo jos mamos kvepalų aromatas. Lauko gėlės ir lengvas aldehidų aštrumas. Chanel Nr.19, vieninteliai kvepalai, kuriais kada nors kvepinosi jos mama. Tomis dienoms, kai buvo striuka su pinigais, ji ypatingomis progomis pasipurkšdavo vos kartą ir bandydavo kuo ilgiau išsaugoti buteliuką, nes neįstengdavo įpirkti naujo. Šis kvapas pravirkdė Rauzę.

      Norėdama nuvyti liūdnas mintis ji pagriebė mažą lagaminą ir atsegė užtrauktuką. Greitai apgalvojo, kokių daiktų prireiks nakvynei svečiuose namuose, ir ėmė juos dėlioti, kad nebemąstytų apie tai, kaip stipriai sudrumstas jos gyvenimas.

      – Marškinėliai, džinsai, kelnaitės, dezodorantas, – tvarkingai dėliodama daiktus į lagaminą šnabždėjo ji, – liemenėlė, plaukų šepetys, kardiganas…

      Maksas stebėjo merginą atsirėmęs į durų staktą. Jo platūs pečiai užpildė erdvę ir Rauzė nejučiomis matė, kaip džinsai išryškina jo šlaunis. Ne tik jas, bet ir kitą vyro kūno vietą.

      Rauzė nurijo seilę ir sutelkė dėmesį į lagaminą.

      Maksas buvo tikras saldainiukas, be abejonės, vienas tų vyrukų, kuriems gyvenime svarbiausia apsilankyti sporto salėje. Maksas tikrai buvo ne jos skonio, nors turėjo pripažinti, СКАЧАТЬ