Milijonierius, bosas… Jaunikis?. Kate Hardy

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ limuzinu? – klausimas išsprūdo Belai nespėjus susivaldyti. Viduje ji net sudejavo. „Šaunuolė, Bela, – galvojo. – Kamantinėk naująjį viršininką praėjus vos porai minučių, kai įžeidei jį pareikšdama, kad jis nepanašus į įrašų kompanijos savininką. Tęsk taip ir toliau, ir pirmadienio rytą vietoj naujojo darbo galėsi užsiregistruoti darbo biržoje.“

      Štai kaip ilgai pavyko neapsikvailinti. Dabar Bela jautėsi kaip didžiausia pasaulio idiotė.

      – Geras klausimas, – nusišypsojo Hju. – Mano automobilis dirbtuvėse, ten jį remontuoja. Savo pinigus mieliau investuoju į verslą, o ne į prabangius limuzinus, kurie niekam nereikalingi, tik visą dieną stoviniuoja laukdami manęs. Taigi, važinėju taksi.

      Bela juto, kaip išraudo skruostai.

      – Atsiprašau. Neturėjau teisės kamantinėti. Gal paprašyk vairuotojo, kad sustotų ir mane išleistų, nebetrukdysiu tau ir susirasiu kitą taksi.

      – Sakei, kad reikalas skubus, šeiminės bėdos.

      – Taip ir yra.

      – Tada leisk nuvežti tave iki viešbučio. Neabejoju, kad Tarkvinas užlaikė tave pokalbyje dėl darbo, todėl ir vėluoji. Dėl visko kalti „Insurgo“.

      – Ne, tikrai ne, – paneigė Bela. Niekas dėl to nekaltas. Bet šią akimirką ji labiau jaudinosi dėl Greisės nei dėl to, kaip kuo geriau pasirodyti viršininkui, tad priėmė Hju pasiūlymą. – Bet ačiū tau už pavėžėjimą. Labai man padėjai.

      – Jokių bėdų.

      Bela skubiai parašė Greisei žinutę.

      „Aš jau taksi. Lauk manęs prie registratūros.“

      Pagaliau automobilis sustojo prie „Bramertono“ viešbučio.

      – Dar kartą ačiū, pone Monkrefai, – mandagiai padėkojo Bela. – Kiek esu skolinga už taksi?

      – Nieko. Man buvo beveik pakeliui, – patikino Hju.

      – Labai ačiū. Tikrai. Visą kitą savaitę dirbsiu iki vėlyvo vakaro, kad atsidėkočiau, – pažadėjo Bela ir išlipo iš taksi, kol nespėjo leptelėti dar ko nors kvailo.

      Kai Bela įėjo į viešbučio registratūrą, Greisė jos jau laukė. Sesuo buvo išbalusi ir tyli. Ir jokio ženklo, kad netoliese būtų Hovardas. Kodėl Greisės sužadėtinis nelaukia kartu? Ar kas nors nutiko Hovardui? Ne, aišku kad ne, Greisė būtų užsiminusi apie tai žinutėse. Nebūtų parašiusi tik vieno žodžio: „Padėk“, numetusi ragelio, kai Bela bandė jai paskambinti, ir brūkštelėjusi kitos žinutės: „Dabar negaliu kalbėti.“ Bela tikrai sunerimo. Kas, po galais, nutiko?

      Greisė dėl vieno dalyko buvo teisi. Jos negalėjo čia apie tai šnekėtis. Tik ne tada, kai vienoje iš salių vyksta Hovardo tėvų auksinių vestuvių šventė. Kad ir kas nutiko, Bela užtars seserį. Jos išeina. Dabar pat.

      – Eime. Dinkime iš čia, – švelniai paragino Bela, apkabino Greisę ir išvedė ją iš viešbučio.

      Priėjusi gatvę, Bela apsidairė, ieškodama taksi.

      Tada suprato, kad ją atvežęs automobilis vis dar stovi toje pačioje vietoje prie šaligatvio. O jame už vairuotojo vis dar sėdi Hju Monkrefas. Jis nuleido automobilio langą ir pažvelgė į merginas.

      – Ar galėčiau jus kur nors pavėžėti?

      – Bet… – pradėjo Bela.

      – Akivaizdu, kad kažkas negerai, – švelniai pertraukė jis, žvelgdamas į Greisę. – Tad pavešiu tave ir… Spėju, tavo seserį? – Bela linktelėjo, ir Hju tęsė: – Pavešiu jus, kur reikia. Koks adresas?

      Mergina tikrai nenorėjo šįvakar palikti Greisės vienos, o bute nebuvo pakankamai vietos dviem žmonėms. Bela prikando lūpą ir pasakė Greisės adresą.

      – Labai tau ačiū, – padėkojo ji Hju. – Mes abi labai tau dėkingos. Neprivalėjai mūsų laukti.

      – Jokių bėdų.

      Bela padėjo Greisei įsėsti į automobilį. Ši vis dar neištarė nė žodžio. Bela sunerimusi suspaudė sesers ranką, bet Greisė neatsakė tuo pačiu. Šį kartą niekas nenorėjo plepėti nereikšmingomis temomis. Kiekvieną sekundę Bela jautėsi vis nejaukiau.

      Tada, taksi jau sukant į Greisės gatvę, ši apsivėmė. Tiesiai ant puošnių Hju itališkų batų ir kostiuminių kelnių.

      – Labai atsiprašau, – sumurmėjo ji.

      Greisė atrodė beveik taip pat baisiai, kaip Bela jautėsi. Bela nežinojo, ką pasakyti. Ką galima sakyti, kai sesuo apvemia tavo naująjį viršininką? Tik taip pat nuolankiai pritarti:

      – Labai atsiprašau.

      Hju neatrodė supykęs.

      – Kartais taip nutinka. Ar reikia pagalbos palydėti ją į vidų?

      – Dėkoju, bet nereikia. Šį vakarą ir taip jau labai mums padėjai, – Bela giliai įkvėpė. – Sumokėsiu už automobilio ir tavo kostiumo valymą bei naujus batus.

      – Vėliau apie tai pasikalbėsime, – ramino Hju. – Ar tikrai susitvarkysi?

      – Žinoma, – pamelavo Bela. Na, bent jau turi atsarginį Greisės durų raktą, tad nesunkiai paklius į sesers butą. – Ir labai tau ačiū. Ir atsiprašau. Ir…

      – Tiesiog saugiai parvesk sesę namo, – įsiterpė Hju. – Vėliau viską išsiaiškinsime.

      – Ačiū. Ir atsiprašau, – Bela sukuždėjo dar kartą ir padėjo Greisei išlipti iš automobilio.

      Hju penktadienio vakarą praleisti planavo tikrai ne taip. Ir ne tokiomis aplinkybėmis norėjo susipažinti su naujausia įmonės darbuotoja.

      Vargšė mergina atrodė mirtinai išsigandusi, kai jos sesuo visur privėmė.

      „Ar Belai dažnai tenka šitaip gelbėti seserį?“ – pasvarstė Hju. Juokinga, Greisė buvo apsirengusi taip tvarkingai – vilkėjo juodą lininę suknelę ir avėjo stilingus batelius. Pažvelgę į abi seseris, daugelis žmonių nuspręstų, kad tai jaunoji mergina linkusi smarkiai švęsti, apsivemti važiuodama taksi ir sulaukti kitų pagalbos.

      O gal Belos sesuo nebuvo girta? Gal susirgo? Bet juk tokiu atveju Bela tikrai būtų paaiškinusi, kad sesuo negaluoja, ir gal net iškviestų greitąją pagalbą?

      Bet visa tai – ne jo reikalas. Derėtų atsitraukti žingsnį ir nesigilinti į šį įvykį.

      – Atsiprašau už viską, – tarė taksi vairuotojui. – Jei parvešite mane namo, sumokėsiu už automobilio valymą ir laiką, sugaištą tai darant, – Hju pasakė namų adresą.

      Jis vis dar nesugebėjo išstumti Belos Faradėj iš minčių. Ypač tos akimirkos, kai mergina pabučiavo jam į skruostą. Tada atrodė, tarsi nutrenkė elektra. O kai Bela paspaudė jam ranką, visos nervų galūnėlės sureagavo į švelnios odos prisilietimą.

      Hju СКАЧАТЬ