Meilė iš antro karto. Joss Wood

Чтение книги онлайн.

      Protingas, nepaprastai sėkmingas, sprendžiant iš dizainerių siūtų drabužių, turtingas ir šiek tiek, o gal netgi labai, sutrikęs, – pagalvojo Remi. Jo platūs pečiai atrodė įsitempę, o pirštų barbenimas į barą išdavė nerimą. Plaukai buvo netvarkingi dėl nuolat per juos braukiančių pirštų.

      Remi iškart atpažindavo įtampą – juk pati kadaise buvo gyvas įtampos kamuolys – ir suprato, kaip jis jaučiasi. Jam reikia daugiau nei vienos taurės viskio ir lengvo pokalbio.

      Šiam vyrui reikia atsipalaiduoti, pasijuokti ir tikriausiai aistringai pasimylėti.

      Remi galėjo pasirūpinti pirmuoju ir antruoju dalyku, bet svarstė ir apie trečiąjį. Ji taip juo susižavėjo…

      Na, meiluti, tikiuosi, kad turi humoro jausmą, nes kitaip krisiu veidu į purvą…

      – Tu esi visai kaip mano mėgstama kava. Juodas ir stiprus.

      Kai Bo atsisuko, Remi giliai įkvėpė ir pirmą kartą pažvelgė tiesiai į jo sodriai pilkas, ilgų tamsių blakstienų rėminamas akis.

      Bo suraukė tamsius antakius.

      – Atsiprašau?

      Remi suprunkštė ir apsimetė bemąstanti.

      – Nesuveikė? Na, o kaip dėl šios?.. Taip ilgai ieškojau vyro su LGU ir pagaliau tokį radau… Beje, LGU yra Labai gražus užpakaliukas trumpinys.

      Bo užvertė akis ir Remi pastebėjo, kad jos pralinksmėjo. Ačiū Dievui.

      Tačiau jo rimtas veidas išliko abejingas ir jei ne ta žiežirba akyse, ji būtų sprukusi į krūmus.

      – Rimtai?

      – Kaip banalu, ar ne? – Remi viliojamai nusišypsojo.

      Bo seksualių lūpų kampučiai šiek tiek kilstelėjo.

      – Labai.

      – Gerai, paskutinis. Ar tu esi tas vaikinas, kuris man nupirks kitą gėrimą?

      Akimirką į ją spoksojęs Bo galiausiai nusišypsojo ir šaltas, atšiaurus vyras tapo bemaž prieinamas.

      O, meiluti, tau tikrai vertėtų dažniau nusišypsoti.

      – Ne tobula, bet pakenčiama.

      Jo balsas žemas, melodingas ir švelnus kaip brangus viskis, kurį gėrė, – pagalvojo Remi, kai vyras pasisuko į barą užsakyti jai gėrimo.

      Tada, kaip Remi ir tikėjosi, jis atsisėdo šalia ir pažvelgė jai į akis. Užuot elgęsis kaip kiti vyrai, pagyręs jų melsvą spalvą, jis tik susikryžiavo rankas, taip per baltus aptemptus marškinius išryškindamas raumenis. Remi troško atlaisvinti jo kruopščiai surištą raudoną kaklaraištį ir atsegti viršutinę akinamai baltų marškinių sagą. Ji svarstė, kaip jis atrodytų su nublukusiais džinsais ir marškinėliais… Kaip atrodytų nuogas. Fantastiškai, – nusprendė.

      – Taigi, ar tos baisios užkalbinimo frazės dažniausiai suveikia? – žvelgdamas vis dar neįskaitomomis akimis paklausė jis.

      – Juk tu man nupirkai gėrimą, ar ne? – tarė Remi.

      – Tiesa, – Bo pastūmė taurę arčiau jos. – Žinai dar? Užkalbinimo frazių?

      – Žinoma.

      – Išbandyk su manimi.

      – Jos visos tiesiog tragiškos, – tarsi kviesdama paflirtuoti ir skaniai pasijuokti įspėjo Remi. – Net nežinau… Toji su LGU buvo pasenusi ir baisi, – Remi pabarbeno pirštais per baro paviršių ir apsimetė įdėmiai mąstanti. – Na, gerai, o kaip… Tavo kūnas – svajonių šalis, ar galėčiau būti Alisa?

      Bo atsiduso.

      – Gal gali pasitraukti nuo baro? Tuoj ištirpinsi visą ledą.

      Štai jis vėl nusišypsojo.

      – Gal tu žodynas? СКАЧАТЬ