Maištinga meilė. Marguerite Kaye

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kojos, apmautos bridžais. Diržu sujuostas liemuo net su tunika atrodė plonas. Kai prispaudė neskustą smakrą jai prie viršugalvio, atgal nuo veido nušukuoti plaukai atrodė lyg šilkiniai. O veidas… Didelės migdolų formos akys po tobulai išlenktais antakiais, stipri nosis, pilnos lūpos – tai tikrų tikriausia moteris. Ir dar labai graži.

      – Kodėl aš čia, jau išsiaiškinome, bet gal galėčiau paklausti, ką čia veikiate jūs? – paklausė jis.

      Šypsena dingo.

      – Jau sakiau, tą patį kaip ir jūs. Ieškojau prancūzų ginklų saugyklos.

      – Viena? Ir jūs…

      – Moteris. – Ji išsitiesė, atmetė galvą ir vėl pervėrė jį žvilgsniu. – Manote, moteris ne tokia pastabi kaip vyras?

      – Tiesą sakant, visiškai priešingai, bet manau, labai kvaila siųsti moterį vieną vykdyti tokios užduoties. Tie prancūzų kariai galėjo nužudyti jus ne iš karto, – švelniai tarė Finlėjus. – Jeigu būtų sučiupę.

      – Nesileidžiu sučiumpama. Jokiomis aplinkybėmis, – niūriai pridūrė ji.

      – Vis tiek nederėjo jūsų siųsti – kaip suprantu, jūsų operaciją palaimino kažkoks partizanų būrys?

      Ji vėl metė piktą žvilgsnį, išsižiojo kalbėti, bet apsigalvojo.

      – Mums nederėtų šito aptarinėti vidury plyno lauko. Taip nesaugu.

      Nepažįstamoji teisi. Be to, nors jis ir vilki uniformą, akivaizdžiai nejaučia jam pasitikėjimo. Tačiau leisdamas jai toliau žengti pirma savęs siauru keliuku Finlėjus turėjo pripažinti, jog ji neturėtų juo pasitikėti. Jam reikėjo, kad ji atskleistų partizanų planus. Jeigu jie ruošiasi užgrobti prancūzų ginklų atsargas ir panaudoti prieš juos pačius, tai britams nebereikėtų vargintis, jie galėtų patausoti jėgas. Per Vitorijos mūšį jie buvo kaip reikiant aplamdyti, o Velingtonas, nepaisydamas dezertyrų, ligų ir karių išsekimo, ką jau kalbėti apie šiam metų laikui nebūdingas nesiliaujančias liūtis, kurios smarkiai susilpnino motyvaciją, planavo pulti Pamplonos ir San Sebastiano tvirtoves. Jei patausotų vyrų jėgas…

      Finlėjus susiraukė. Kol kas jis neįsivaizdavo, kaip išgauti partizanų planus. Apie šią moterį jis žinojo tiek pat, kiek ji apie jį. Galėtų bent jau išsiaiškinti, kieno nurodymus ji vykdo. Finlėjus buvo įsitikinęs, kad žino kone visus vietinius partizanų būrius, o jeigu kurių ir nežino, visada gali kreiptis pagalbos į savo draugą Džeką, Velingtono dešifruotoją. Jei tik pavyktų ją prakalbinti.

      Dabar jie kopė stačiu šlaitu, akmenėliai iš po padų riedėjo žemyn jiems už nugaros. Mėnulis jau buvo gana aukštai ir metė vaiduokliškus šešėlius. Moteris judėjo lengvai. Jos ilgos kojos, apautos tvirtais batais, nė kiek nepavargo – eidami tokiu tempu kai kurie jo vyrai jau gaudytų kvapą. Aukštutinėje Škotijoje užaugęs, vaikystę praleidęs laipiodamas tokiais pat stačiais avių takais tik kiek mažesniame aukštyje, Finlėjus neatsilikdamas sekė iš paskos. Jo kiltas siūbavo jam už nugaros, o žvilgsnis vis kilo nuo savo batuotų pėdų iki išraiškingo nepažįstamosios užpakaliuko. Moterys su kelnėmis turi savotiško žavesio.

      Vyrai su kiltais – taip pat. Jis buvo aukštesnio rango karys ir galėjo rinktis languotas kelnes, bet Finlėjui visada labiau patiko kilto teikiama laisvė. Kai kurie kitų dalinių, ypač kavalerijos, kareiviai kilto nešiojimą laikė barbaro bruožu. Škotas Išsišokėlis – taip jį pakrikštijo Velingtonas, kai jis netikėtai ir netgi prieš kunigaikščio norus buvo paaukštintas. Galiausiai, šypsodamasis pro sukąstus dantis, Finlėjus prisiekė jam amžiną ištikimybę. Maištas kilto nešiojimu nesibaigė. Žinoma, maištauti buvo galima ir daugybe kitų, kur kas subtilesnių, būdų, tik juos jis rinkdavosi rečiau.

      Įdomu, ką šios moters šeima mano apie tai, kad ji viena bastosi laukais ginkluota iki dantų. Galbūt jie nieko nežino. Galbūt ji ištekėjusi už kokio partizano. Pastaruoju metu Finlėjus dažnai susimąstydavo, kaip skiriasi kartu su jais arba taip kaip ši moteris, su partizanų būriais, kovojančių ispanų gyvenimas. Finlėjus buvo karys, jis dirbo darbą, kuriam buvo rengiamas nuo vaikystės. Jo motyvai sutapo su jo šalies ir jam vadovaujančio karininko motyvais, jo priešai buvo tie, kuriuos tokiais paskelbdavo jo valdžia. Pastaruosius kelerius metus tai prancūzai. Jam buvo gaila, kad yra priverstas žudyti, taip pat gaila dėl skriaudų, kurių jo kariai pridarė apgirtę nuo vyno ir trokšdami kraujo po Siudad Rodrigo mūšio. Vis dėlto Finlėjus nejautė prancūzams neapykantos. Jis žavėjosi jų kariais, stipriais priešininkais, ir būtų kvailys, jei negerbtų Napoleono, genialaus karvedžio.

      Šiaip ar taip, Napoleonas nepuolė Finlėjaus tėvynės. Prancūzų kariuomenė negrobė iš Finlėjaus šeimos derliaus, nevalgė jų kruopų, neskerdė jų gyvulių. Ši moteris, vis dar nepailstamai kopianti į kalvą, kovoja už savo šalį, savo šeimą, savo kaimą, o jis, Finlėjus, gal ir ne priešas, bet jo vyrai vis tiek siaubia jų kaimus, apgula jų senąsias tvirtoves ir valgo jų sunkiai užaugintus grūdus – nesvarbu, jog sąžiningai už viską sumoka. Nieko keisto, kad ji ryžosi kovoti. Galėtų lažintis – jo sesuo darytų tą patį.

      – Kodėl jums taip linksma?

      Užlipus į kalvą teko sustoti. Medžių guotas, kuriame Finlėjus pririšo arklį, buvo slėnyje, maždaug per tris šimtus metrų žemiau. Jis net pats nesuprato, kad šypsosi.

      – Pamėginau įsivaizduoti, kaip reaguotų mano motina sužinojusi, kad sesuo žaidžia karę visai kaip jūs.

      Mergina iškart pasišiaušė.

      – Čia ne žaidimas. Mūsų nepriklausomybė, mūsų gyvenimai kabo ant plauko.

      – Nenorėjau sumenkinti jūsų ir jūsų bendražygių veiksmų, senjorita. Tiesą sakant, kaip tik žaviuosi tuo, ką jūs darote, ir pagalvojau, kad, į šalį įsiveržus svetimai kariuomenei, mano seserys darytų tą patį.

      – Turite daug seserų?

      Finlėjus nusijuokė.

      – Kartais atrodo, kad daug, nors iš tiesų tik tris.

      – O brolių?

      – Tik vieną. O jūs?

      – Tik vieną, – atsakė mergina ir kreivai šyptelėjo. – Jis priklauso jūsų kariuomenei, kaunasi kartu su anglais. Britais. Nežinau, kur jis dabar.

      – Turbūt jaudinatės dėl jo saugumo.

      Ji gūžtelėjo pečiais.

      – Žinoma, nors jeigu jis būtų šalia, negalėčiau būti tokia… – Mergina parodė į savo tuniką ir ginklą. – Naudinga. Taigi galbūt taip net geriau, nes dabar abu kovojame už savo šalį.

      – Jūsų šeima neprieštarauja, kad į tai įsitraukėte?

      – Motina mirusi, tėvas supratingas. Jis prisimerkia – ar kaip jūs ten sakote?

      – Užsimerkia. Jūs angliškai kalbate daug geriau nei aš ispaniškai.

      Jo pastaba buvo palydėta dar vienu gūžtelėjimu.

      – Man pasisekė su išsilavinimu. Papa, mano tėtis, ne iš tų, kurie mano, kad mergaites СКАЧАТЬ