Taip, pone Dukaki. Sarah Morgan

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ – dar ne pabaiga, – žodžiai patys išsiveržė iš lūpų ir Polė pažvelgė tiesiai į Maiklą Andersoną, vyrą, išdavusį jos tėvą ir dabar išduodantį kolegas. Ji beviltiškai mėgino pažadinti jo sąžinę: – Privalote atsistoti ir parodyti pristatymą.

      – Pole…

      – Esate atsakingas! Tie žmonės jums dirba. Atiduoda jums viską. Turėtumėte juos ginti. – Pastarosios savaitės nuovargis ir stresas išsiliejo lyg upė, užtvindanti krantus. – Galėjote mėgautis geru gyvenimu tik dėl sunkaus jų darbo. Kam prašėte sukurti pristatymą, jei nenorite jo parodyti?

      – Tu jaudinaisi dėl savo tėvo, – Maiklo balse buvo girdėti gailestis. – Maniau, tai padės nukreipti tavo dėmesį.

      – Aš ne vaikas, pone Andersonai. Galiu pati savimi pasirūpinti. Neturėjau kito pasirinkimo, nes pagrindiniai kompanijos žaidėjai užuot ko nors ėmęsi, tik sėdi pravalgydami ir pragerdami pelną. – Suvokdama, kad degina visus tiltus, Polė apėjo stalą su pasitenkinimu stebėdama, kaip plečiasi Maiklo Andersono akys.

      – Ką darai? Kur tu?.. Matau, kad pyksti, bet…

      – Pykstu? Aš nepykstu, aš įtūžusi. Ten šimtas jūsų darbuotojų graužia nagus… – Polė nesijaudindama dėl savęs mostelėjo ranka į duris. – Šimtas žmonių, išsigandusių, kad praras darbą, mąstančių, ar išgalės susimokėti už stogą virš galvos, o jūs nė nemėginsite dėl jų kovoti? Esate šlykštus bailys.

      – Gana! – Maiklo veidas buvo raudonas ir piktas. – Jei nebūtum boso dukra, seniai būtum atleista. Turi rūpesčių. O dėl tavo apsirengimo stiliaus…

      – Žmogaus stilius nedaro įtakos jo sugebėjimui dirbti, pone Andersonai. Žinoma, nesitikiu, kad tai suprasite. Išskyrus tarybos narius, – Polė metė smerkiantį žvilgsnį į kitus vyrus, – tai jauna, gyvybinga ir kūrybinga agentūra. Man nereikia dėvėti nuobodaus kostiumėlio su guma ant juosmens, kad galėčiau dalyvauti keturių patiekalų verslo pietuose, už kuriuos moka nieko nenutuokiantys jūsų klientai.

      Išraudusiu veidu Maiklas Andersonas atrodė taip, lyg tuoj patirs širdies smūgį.

      – Nekreipsiu dėmesio į tavo elgesį, nes žinau, kokia sunki tau buvo ši savaitė. Tik duosiu tėvišką patarimą, nes tavo tikras tėvas tuo nesirūpina. Pasiimk išeitinę išmoką ir paatostogauk, pagalvok apie savo ateitį. Būtum miela mergaitė, jei ne prastas charakteris. Graži. – Maiklui prie antakių pasirodė prakaitas ir jis atitraukė akis nuo jos kojų. – Su klientais dirbi tik savo tėvo dėka. Bet kurioje kitoje įmonėje būtum sekretorė. Žinoma, tai nėra blogai, – skubiai pridūrė jis pamatęs, kaip aptemo Polės veidas. – Tik sakau, kad šitaip atrodanti mergina neprivalo praleisti naktų palinkusi virš popierių – ar ne tiesa, džentelmenai?

      Tarp vyrų pasklido pritariamas murmesys. Nesišypsojo tik Deimonas Dukakis. Jis išliko tylus, primerktomis akimis stebėjo įvykius iš savo vietos.

      Per raudoną įsiūčio debesį Polė nieko nematė.

      – Nedrįskite kritikuoti mano tėvo. Ir nedrįskite mėtytis tokiais seksistiniais, bjauriais komentarais, kai visi žinome, kas iš tiesų čia dirba. Parsidavėte tam, kuris pasiūlė didžiausią kainą, norėdami kuo daugiau išlošti. Dabar esate multimilijonieriai, o mes – bedarbiai. – Polė pamėgino suvaldyti emocijas, tačiau jai nepavyko. – Kur jūsų atsakomybės jausmas? Gėda. Gėda jums visiems.

      Maiklas Andersonas apstulbo.

      – Kas manaisi esanti?

      – Ta, kuriai rūpi kompanijos ateitis ir čia dirbantys žmonės. Jeigu atleisite bent vieną iš jų, nė neapsvarstę kitų galimybių, aš… – Ką? Ką ji gali padaryti? Supratusi, jog yra visiškai bejėgė, Polė staiga nurimo, apsisuko ir grįžo į savo vietą, pykdama ant savęs už nesivaldymą. Ji jautėsi išsekusi ir beviltiška. Visus nuvylė. Užuot padariusi šį tą gero, ji tik dar labiau pablogino situaciją.

      Velniava, velniava, velniava. Kodėl ji negalėjo išlikti rami kaip tie stori kostiumuoti vyrai? Kodėl nemiegojo visą naktį? Nuovargis visuomet vertė ją greičiau pratrūkti.

      Apkurtinta ilgos tylos, Polė pajuto gyslomis sklindantį beviltiškumą. Viską sugadinęs pyktis išgaravo.

      – Klausykit, aš išeisiu, gerai? Išeisiu iš čia tuoj pat, nekeldama scenų. Tik neatleiskite visų. – Nustebusi dėl savo elgesio Polė skyrė šiuos žodžius Deimonui Dukakiui, iki šiol neištarusiam nė žodžio. – Prašau neatleisti visų dėl manęs. – Polę apėmė siaubas pajutus kylančias karštas ašaras, tad ji uždarė kompiuterį ir jau norėjo išeiti, kai Deimonas Dukakis prabilo.

      – Noriu pamatyti pristatymą. Atsiųskite jį į mano telefoną, – jo balsas buvo griežtas ir ryžtingas, akys žvelgė tiesiai į Polę lyg mirtino ginklo lazerinis taikiklis. – Noriu pamatyti viską, ką parengėte.

      Iš nuostabos praradusi amą Polė negalėjo pajudėti, todėl pirmasis prabilo Maiklas Andersonas.

      – Ji tiesiog įžūli sekretorė, Deimonai. Iš tiesų, jums nederėtų…

      Deimonas Dukakis nekreipė į jį dėmesio. Jis vis dar žvelgė į Polę.

      – Gali pasakyti darbuotojams, kad jie turi tris mėnesius savo vertei įrodyti. Dabar atleisime tik tarybos narius. – Netikėtai sprogusi bomba paskleidė kambaryje sąmyšį.

      Polei apsvaigo galva, kai ją galiausiai pasiekė ištartų žodžių prasmė. Dukakis palieka darbuotojus. Jie turi laiko.

      Maiklas Andersonas, išleidęs keistą, it jam trūktų oro, garsą, mėgino atlaisvinti marškinių apykaklę.

      – Negalite atsikratyti taryba! Ji – kompanijos variklis.

      – Jei mano automobilis turėtų tokį variklį kaip jūs, jau seniai būtų išmestas, – niūriai atsakė Deimonas. – Parduodami man akcijas parodėte savo atsidavimą kompanijai. Nenoriu, kad man dirbtų žmonės, kuriuos galima nupirkti. Nenoriu ir teistis dėl seksualinio priekabiavimo – o tai neabejotinai nutiktų, jei liktumėte čia dirbti.

      Matydama sutriuškintus vyrus Polė norėjo sušukti iš džiaugsmo, bet Deimonas Dukakis vis dar kalbėjo, be emocijų dėstydamas savo pageidavimus.

      – Visą kompaniją perkeliu į savo biurus Londone. Turiu du tuščius aukštus ir komandą, pasirengusią padėti kraustytis.

      Polės noras šūkauti kaipmat dingo.

      – Bet darbuotojai visada dirbo čia ir…

      – Man nerūpi visada, panele Princ. Versle svarbiausia yra dabar. Artimiausiu metu kasdieniu kompanijos valdymu užsiims Karlosas, mano dešinioji ranka.

      – Tačiau Bilas Hensonas eina tas pareigas jau…

      – Per ilgai, – pasigirdo ramus atsakymas. – Ateinančius tris mėnesius jis gali dirbti su Karlosu. Jei padarys įspūdį, pasiliksime jį. Niekada neatleidžiu gerų žmonių. Bet mano verslas – meritokratija, o ne labdaros organizacija.

      Maiklo СКАЧАТЬ