Tau reikia manęs. Wendy S. Marcus
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу Tau reikia manęs - Wendy S. Marcus страница 5
Название: Tau reikia manęs
Автор: Wendy S. Marcus
Издательство: Сваёню книгос
Жанр: Зарубежные любовные романы
Серия: Balzamas
isbn: 978-609-406-583-5
isbn:
– Ir vėliau tau niekada nepasitaikė progos atsidurti prie telefono? – pasiteiravo Viktorija. – Ar tau nerūpėjo, kaip reagavo mano tėvas, pamatęs vienturtę savo dukterį sutaršytais plaukais, ištrauktą pusnuogę nuo užpakalinės tavo automobilio sėdynės, kai tuo metu ji turėjo būti bibliotekoje?
Nors tada buvo gerokai įpykęs, Kailas ir pats stebėjosi, kad vis dar jautėsi kaltas. Jos pernelyg griežtas tėvas nebuvo malonus žmogus. Kailas norėjo jai paskambinti. Tačiau taip ir neprisiruošė – būdamas skurdžius turėjo daug dirbti, kad išgyventų. Buvo supykęs ant visuomenės, ant turtingųjų, spaudžiančių tuos, kurie nieko neturi, ir per vėlai suprato, kad jei šerifas išties būtų tikėjęs jo kalte, tikrai nebūtų leidęs jam išvykti iš miesto. Idiotas.
– Mylėjau tave, – prisipažino Viktorija. – Ir tikėjau, kai sakei, jog ir tu mane myli.
– Taip ir buvo.
– Ne, nebuvo. Antraip būtum mane susiradęs, kad įsitikintum, jog aš sveika ir gyva. – Nuoskauda, kurią išvydo jos akyse, dūrė jam tiesiai į širdį. Kailą apėmė nenumaldomas noras paguosti ją, kad ji ir vėl imtų šypsotis. Perspėdama ji kilstelėjo ranką. – Nereikia. Tai jau nebesvarbu. Aš ir tai išgyvenau. Taigi daugiau nebėra apie ką kalbėti.
Viktorija žvilgtelėjo į laikrodį, giliai įkvėpė, tada iškvėpė ir išsiėmusi iš kišenės mobilųjį telefoną surinko numerį. Užmerkusi akis pirštais ėmė spaudyti tarpuakį.
– Sveiki, čia… – tarė ji į telefono mikrofoną.
Atsiliepusi moteris ėmė baisiai šaukti.
Viktorija atitraukė telefoną nuo ausies.
– Žinau. Galite išbraukti. Man labai gaila.
Vėl pasigirdo klyksmas.
– Pasistengsiu atvažiuoti kuo greičiau. – Jai nuspaudus mygtuką, įtūžęs balsas nutrūko, nebaigęs savo tirados.
– Turiu važiuoti, – tarė ji Kailui. Stovėdama ant kairės kojos, kad išlaikytų pusiausvyrą, Viktorija viena ranka įsikibo į turėklą, o kita pasilenkusi siekė paimti nuo žemės savo piniginės ir rankinės. Ji buvo labai nuliūdusi, ir Kailui iš tikrųjų jos pagailo.
– Leisk, padėsiu, – tarė jis ir ištiesė ranką norėdamas paimti iš jos rankinę.
Viktorija stipriai prisispaudė rankinės dirželį prie peties.
– Man nereikia tavo pagalbos. – Ir sumurmėjo kažką panašaus į jau nebereikia.
– Tada bent jau leisk apžiūrėti tavo kulkšnį. Reikėtų ją peršviesti.
– Nereikia.
Kailas žiūrėjo, kaip ji eina link durų, vedančių į ketvirtą aukštą.
– Tu negalėsi vairuoti.
– Eik ir dirbk savo darbą, Kailai.
– Aš jau baigiau. Negalėsi nuspausti nei sankabos, nei stabdžių pedalo. Leisk, nuvešiu tave ten, kur tau reikia. – Galėtų suteikti jam progą bent šitaip atsilyginti.
Nubalęs jos veidas išblyško dar labiau.
– Ne. – Tvirtai nukirto ji. – Nereikia, aš tikrai gerai jaučiuosi.
Žiūrėdama tiesiai priešais save Viktorija paklausė:
– Gal tavo šunį reikėtų apvilkti kokia nors liemene, kad atrodytų ne toks… ne toks?..
– Liemenes dėvi policijos šunys, – atsakė Kailas. – O ji… – jis patapšnojo ranka Torės galvą, – ji teikia psichoterapines paslaugas. Tokie šunys skirti tam, kad juos būtų galima glostyti ir prie jų prisiglausti. Liemenė tik trukdytų.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.