Už jokius pinigus. Catherine Mann

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ buvo gundančiai apgludusi patrauklius sėdmenų išlinkimus.

      – Keksiuk, jau liaukis. – Ji truktelėjo už atminties kortelės, kurią šunėkas laikė tvirtai įsikandęs tarp kreivų dantų. – Esu dėkinga už pagalbą, mielas pyragiuk, bet nenoriu, kad paspringtum.

      Semas spragtelėjo pirštais.

      Šunytis staigiai pasuko galvą garso kryptimi ir praradęs budrumą paleido kortelę iš dantų.

      Belos akys iš nuostabos išsiplėtė. Vos nepaleidusi iš rankų baltos paklodės ji pakėlė gyvūnėlį ant rankų.

      Semą pervėrė geismas, kuris šį kartą buvo gerokai stipresnis, be to, jį lydėjo ir dar kai kas. Pasiryžimas.

      Artimiausiu metu, gal net šiąnakt, Belai Hadson nepavyks lengvai išsisukti nuo jo miegamojo.

      Antras skyrius

      Bela stovėjo prieš savo gelbėtoją. Labai karštą gelbėtoją.

      Koridoriuje prie savo kabineto slenksčio stovintis raumeningas Semas Garisonas spinduliavo ne menkesnį autoritetą nei tarybos posėdžių salėje. Bela pamėgino atsiriboti, pažvelgti į šį vyrą analitiškesniu žvilgsniu.

      Semo Garisono kaštoninės spalvos plaukai buvo nukirpti trumpa kariško stiliaus šukuosena, o žvilgsnis spinduliavo aštriu skvarbumu. Jis atrodė ganėtinai stiprus, gebantis nugalėti bet ką ir bet kur, tačiau net paraitotomis baltutėlių marškinių rankovėmis visai nebuvo panašus į žmogų, kuris dažnai teptųsi rankas tokiais darbeliais. Nuo jo – pradedant tobula šukuosena ir baigiant aukštos kokybės batais – dvelkė privilegijuotųjų klase.

      – Labai dėkoju už pagalbą.

      Bela tvirčiau sugniaužė paklodę stengdamasi nepaleisti iš rankos bent šios šykščios priedangos ir ištiesė kitą ranką prisistatyti.

      – Aš – Bela Hadson.

      Semas Garisonas veikiausiai jau žinojo, kas ji tokia. Po Garbės reklamos dauguma žmonių ją akimirksniu pažindavo. Plakatai su jos veidu kabėjo visose Jungtinės Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje. Tačiau laikyti savaime suprantamu tai, kad naujai sutiktas žmogus ją pažįsta, buvo nemandagu. Be to, Belai patiko kiek įmanoma normalesnis gyvenimas.

      Na, kiek jis galėjo būti normalus merginai, kuri prisidengusi paklode spruko nuo pasiutusio reporterio.

      – Žinau, kas jūs. – Jis ištiesė ranką. – Semas Garisonas.

      – O aš žinau, kas jūs, – tarsi aidu atsiliepė Bela paliesdama nuospaudomis nusėtą delną, kurio kaitra persmelkė ją nuo galvos iki kojų; jai vaidenosi, kad smenga į jo milžinišką plaštaką.

      O Dieve.

      Visos viltys išsaugoti šaltakraujiškumą išsisklaidė tarsi sausi lapai papūtus rudeniniam vėjui. Tačiau šalta nebuvo. Neee. Deginanti liepsna ėmė kilti jos pirštais užliedama venas, plisdama viso kūno kraujagyslėmis. To jau buvo per daug. Juk ji čia atvyko tam, kad pabėgtų nuo tokių jausmų, po galais.

      Bela skubiai atitraukė ranką.

      – Taigi, – ji perkėlė svorį nuo vienos nuogos pėdos ant kitos, – kur toks vaikinas kaip jūs išmoko gatvės muštynių manevrų?

      Viešbučių magnatai Garisonai garsėjo kur kas įspūdingesniais už jos šeimos, susikūrusios gerovę kino filmų pramonės srityje, turtais. Negalima sakyti, kad ji užaugo ko nors stokodama, turint galvoje tai, jog mokėsi Europos pensionuose ir atostogaudavo Fidžio salose, tačiau Garisonai turtų gausa Hadsonus gerokai lenkė, jų nekilnojamas turtas buvo išsibarstęs po visą pasaulį. Jų gyvenimas buvo kupinas stilingos prabangos.

      – Argi turtingi žmonės nemoka kovoti? – Jis išsivedė Belą iš savo kabineto į koridorių, o iš ten į tuščią priimamąjį, kuo toliau nuo savo darbuotojų, galinčių net tokiomis neįprastomis valandomis atklysti koridoriumi, akių.

      – Juk tam samdomi apsauginiai. – Nors Bela tikrai nesitikėjo, kad teks garsiai šauktis apsauginio pagalbos Garrison Grand atsipalaidavimo centre.

      – Pats kovoju su sunkumais, visada taip elgiausi. – Semo žvilgsnis akimirkai sugriežtėjo, paskui jis nusišypsojo.

      Visi darbuotojai veikiausiai jau buvo baigę darbą ir Bela netikėtai pasijuto taip, lyg be jųdviejų aplinkui daugiau nebūtų nė gyvos dvasios. Juodu stovėjo gausiai dekoruotame priimamajame, o nuo Semo darbo kabineto juos teskyrė praviros durys. Viena su be galo seksualiu vyriškiu ir dar tokiu gyvenimo tarpsniu, kai aplinkybės turėjo versti šalintis bet kokio vyriškos lyties atstovo, ypač garsaus mergišiaus.

      Bela šį gražuolį buvo trumpai sutikusi jau anksčiau, nes tiek Hadsonai, tiek Garisonai lankydavosi daugumoje tų pačių labdaros renginių, iškilmių ir balių. Įtakingos šeimos turėjo viešai rodytis visose reikiamose vietose – tai buvo kontaktų užmezgimo ir palaikymo žaidimo dalis.

      Ji, žinoma, jau anksčiau buvo spėjusi pastebėti akį traukiančią Semo Garisono išvaizdą, tačiau, turint galvoje, kad jis Belą lenkė beveik dešimčia metų, jinai apie jį niekada nė nesvajojo. Kuo gi šis viliotojas ją taip patraukė šį vakarą? Juk Semas paprasčiausiai patiesė žurnalistą.

      Belos nugara nusirito virpulio banga.

      Tačiau veido išraiška liko kuo ramiausia – ačiū Dievui už aktorinius sugebėjimus. Tokia nirtulinga trauka tikriausiai kilo dėl išsiskyrimo sukeltų ir dar nenurimusių pažeidžiamų jausmų. Nekalbant jau apie šoką sužinojus, kad jos motina ir dėdė kadaise turėjo romaną.

      Tai buvo dar viena priežastis grįžti į savo apartamentus ir atsigulti į putų vonią. Atsidurti kaip galima toliau nuo bet kokio vyro, kol galiausiai vėl atgaus pusiausvyrą.

      – Dar kartą ačiū už išgelbėjimą. Kaip galėčiau grįžti į savo kambarį nesukeldama ant kojų viso vestibiulio?

      – Atsiprašau dėl sumaišties. – Semas pasilenkė, paėmė į rankas šunytį ir įdėjo jį į narvelį. Ar jis bent girdėjo klausimą? – Mes didžiuojamės galėdami užtikrinti savo svečiams privatumą. Nė neabejokite, kad šis neapdairumas bus ištirtas ir sutvarkytas.

      – Nieko baisaus. – Aukštai kilstelėdama koją Bela prisivertė pajudėti ir primindama paklodės kraštą ištiesė ranką paimti Keksiuko narvelį. – Toli gražu nesidžiaugiu, kai mane ima vaikytis spauda, bet tokią kainą turiu mokėti už tai, jog gimiau garsioje šeimoje ir dirbu mėgstamą darbą. Dažniausiai man tai per daug netrukdo. – Ji nutilo ir atsikrenkštė. – Tik šis mėnuo buvo itin sunkus.

      Semas tebelaikė ranką ant šuns narvelio neleisdamas Belai jo perimti.

      – Tokiu atveju prašau suteikti man galimybę jį praskaidrinti.

      Tprū, vyruti, čia ir sustok. Bela žengė žingsnį tolyn nuo žybčiojančių Semo akių, kulnu giliau susmegdama į storą kilimą.

      – Būtų ne pro šalį ką nors apsivilkti. Nenorėčiau rizikuoti eidama koridoriumi.

      – Mano СКАЧАТЬ