Po visų išbandymų. Karen Templeton

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ daug išmoko, bet tebebuvo naujokas. Verslas priklausė tėvui.

      – Atrodo, bus nemažai darbo. Žinoma, aš galiu suprojektuoti sodą, bet niekas geriau už tave neįvertins išlaidų ir laiko sąnaudų. Be to, tu keli pasitikėjimą…

      – Kalbi niekus ir pats tai žinai.

      – Tu nekeli pasitikėjimo?

      Tėvas piktai pažiūrėjo.

      – Ne, ne tai.

      – Nenorėjau palikti tavęs nuošalyje, – tarė Patrikas ir vėl nudyrė akis į sriubą.

      – Tam yra mobilieji telefonai…

      – Pamenu, kokios gražutės buvo Amelijos anūkėlės. – Motina paėmė nuo stalo Lilijanos dubenėlį ir puodelį. – Ar iš tos, apsigyvenusios netoliese, išaugo bent jau pusėtina moteris?

      – Dėl Dievo meilės, Keite. – Tėvas sunkiai atsiduso.

      – Ką tokio pasakiau? Dievaži, tik bandau palaikyti pokalbį! Tai tu verti berniuką vieną imtis darbo.

      Įsimetęs dar vieną kąsnį Patrikas kramtė leisdamas jiems pyktis. Padėk Dieve, kaip juodu stengiasi, kad jis grįžtų į senas vėžes, susirastų protingą merginą, kuri vertintų jį už praeities nuopelnus, kaip atkakliai nesusitaiko su jo išvaizda, kuri tik trukdo siekti jų numatyto jam tikslo. Gaila, bet jis neketina klausyti gero tėvų patarimo. Daug kartų rizikavo ir skausmingai nusivylė – to pakaks visam gyvenimui. Pernelyg ilgai tuščiai mėgino sau ir kitiems įrodyti, jog gyvenimas nepasikeitė, kol galop susitaikė su mintimi, kad nuo šiol viskas bus kitaip.

      Priėmus permainas užliejo savita ramybė, po truputį ėmė slūgti kaltė ir savigaila, atsitraukė naktimis kankinę košmarai, kurių jis manė niekada neatsikratysiąs. Kai vieną rytą suvokė ramiai išmiegojęs visą naktį, Patrikas apsiverkė iš laimės. Taigi, velniai griebtų, jis nė už ką neatsisakys šios taip sunkiai įgytos ramybės. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl dukters – ji nusipelno, kad bent vienas iš tėvų gebėtų susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Abiem kojomis tvirtai stovėtų ant žemės, užuot svaičiojęs, kaip būtų, jei to nebūtų nutikę.

      O gal…

      Suskambo Patriko mobilusis telefonas. Jis išsitraukė jį iš marškinių kišenės, susiraukė pamatęs nepažįstamą numerį ir priglaudė prie ausies.

      – Patrikas Šonesis…

      – Pone Šonesi, čia Eiprilė Ros.

      Patriko skrandis susigniaužė; jos pietietiškas akcentas skambėjo dar ryškiau, nei jis atsiminė – tas malonus, padūmavęs pietų dvelksmas, grasinantis pavergti jam širdį.

      Jis nenorėjo, kad tėvai klausytųsi pokalbio. Pakilęs nuo stalo Patrikas išėjo iš virtuvės ir nužingsniavo koridoriumi.

      – Panele Ros, kuo galiu padėti?

      – Ar galėtumėte užsukti rytoj iš ryto? Man toptelėjo, kad jau spalio pabaiga ir reikėtų pradėti kuo greičiau. Kaip manote?

      Eiprilės širdis šokinėjo tarsi išgąsdintas triušis, taip niekada anksčiau nebuvo nutikę. Įdomu.

      – Rytojus puikiai tinka. Apie devintą?

      – Nuostabu. Lauksime jūsų devintą.

      „Lauksime.“

      Baigęs pokalbį Patrikas užėjo į užgriozdotą tėvų svetainę, kurioje priešais plytų židinį sėdėjo Lilė ir kalbino nutriušusias lėles. Įėjus tėvui mergaitė plačiai nusišypsojo ir Patriko širdį užliejo džiaugsmas. Dieve, kaip jis myli šį vaiką. Dėl dukters prisivers vėl šypsotis. Ir juoktis. Vertinti tai, ką gero duoda gyvenimas, ir nė artyn neprisileisti blogio. Jis mėgins būti geras pavyzdys, toks, koks jam buvo tėvai. Pritūpęs priešais delnais suėmė dukters galvą.

      – Turiu eiti, Čepsiuk4.Apkabinsi tėtį?

      Mergaitė pašoko ir apsivijo Patrikui kaklą.

      – Klausysi senelės, sutarta?

      Lilei atšlijus, tamsiose jos akyse šmėstelėjo liūdesys, bet ji linktelėjo ir teištarė:

      – Gerai.

      Patrikas šūktelėjo atsisveikindamas su tėvais, tada nelydimas išėjo pro priekines duris ir, lediniam vėjui gairinant persodintos veido odos lopus, nuskubėjo į šalia namo paliktą sunkvežimį. Tokio susijaudinimo, kokį jam kėlė mintis, jog vėl susitiks Eiprilę Ros, Patrikas jau labai seniai nebuvo patyręs. Tačiau perėjus tokį pragarą? Neverta sielotis dėl trupučio aistros. Juolab kad iš to nieko neišeis. Ji ištekėjusi ir visa kita.

      Ir ačiū Dievui.

      2

      – Prieš penkias minutes buvai kitaip apsirengusi.

      Piktai žvilgčiodama į pusseserę Melaniją, Eiprilė apžiūrinėjo ant žvilgančio naujutėlaičio kvarco stalviršio sudėtas kavos pakuotes ir, išsirinkusi tinkamą, supylė į „Keurig“ aparatą. Milžiniško dydžio senelės laikus menanti virtuvė buvo tokia sena, kad ją beveik galėjai įrašyti į saugomų istorinių vertybių sąrašą. Tik ne kaži ko verta. Dabar tai tikras virtuvės šefo rojus, su nusidriekusiomis stalviršių ir spintelių eilėmis, dvigubomis orkaitėmis ir didžiule nerūdijančiu plienu dengta virtuvės sala, bet pagrindinis akcentas – tai šešių degiklių pramoninė viryklė, taip ir traukianti akį… rožine spalva.

      Tik dėl Melės. Ilgiau kaip dešimt metų pragyvenusi svetur ir dėl tikrosios meilės grįžusi į Sent Merį, po ilgų Eiprilės išvedžiojimų ji pagaliau sutiko prisidėti prie užeigos gyvavimo savo beprotiškais kulinariniais gebėjimais.

      – Buvo šalta, – atšovė Eiprilė, – taigi apsirengiau storesnį megztinį.

      – Pasikeitei kelnes, o ir ant galvos kitas raištis.

      – Pa-ty-lėk.

      – Ir tai jau ketvirtas puodelis kavos šį rytą. – Juodaplaukė plačiai nusišypsojo ir priglaudė savąjį puodelį prie Dievo jai nepašykštėtos krūtinės, kurią kiek šykščiau dengė aistrą kurstantis rožinio veliūro susagstomas sportinis švarkelis. Iš po ilgų kirpčiukų spindėjo pilkai žalios akys. – Gavusi tiek kofeino, tuojau lakstysi it į uodegą įkirpta. Bet man patinka tie violetinio atspalvio drabužiai, kuriuos vilki.

      Žiovaudama į virtuvę įėjo kita pusseserė – Blitė. Interjero dizainerė iš Vašingtono, kurios nepriekaištingą skonį išdavė laisvomis pilkai sidabrinėmis klostėmis krintantis drabužis, atvyko keletui dienų pasižiūrėti, kaip einasi remonto darbai. Ši aukšta, neįtikėtinai elegantiška šviesiaplaukė tik susiraukė žvilgtelėjusi į Eiprilę.

      – Man rodos, per pusryčius mačiau tave apsirengusią kitaip. – Kąsdama savo pačios keptos bandelės su cinamonu Melanija kumštelėjo Blitei. – Pamenu tą Patriką Šonesį. Lyg per miglą. Vyrukas tikrai vertas, kad dėl jo kaip beprotė perkratytum visą spintos turinį.

СКАЧАТЬ