Daugiau nei verslas. Annie West

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kad domitės mano palikimu, o ne asmenybe, – ji ir toliau kalbėjo ramiai, atlaikė jo žvilgsnį, nepanoro atskleisti, kiek daug priklauso nuo jo atsakymo.

      Po minutėlės jis stačiokiškai linktelėjo.

      – Nesivaikau palikimo ir neketinu vaidinti laimingos šeimos.

      Na, bent jau intymumo jis nesitiki. Leilai palengvėjo.

      Ji pagalvodavo, ar atėjus laikui sugebės parsiduoti už progą pasprukti nuo patėvio. Apsvarstė ir galimybę pabėgti tuoj po vestuvių, kad tik nereikėtų fiziškai atsiduoti vyrui, kurio nenorėjo. O dabar atrodo, kad to net nereikės.

      Tai gryniausias verslo sandėris. Džošui teks naftos ištekliai, Gemilas gavęs žentą laimės statusą ir kartu uždirbs pinigų.

      Leila turėtų džiūgauti dėl tokio santuokos pasiūlymo. Nors gerai pagalvojus, čia ne piršlybos, o paprasčiausias dviejų valdžios ištroškusių vyrų sandėris.

      Ji tučtuojau užgniaužė pasipiktinimą – tokios prabangos negalėjo sau leisti.

      – Nenoriu žmonos, kuri lįstų prie manęs ar ko nors reikalautų.

      – Suprantama, – pritarė Leila negalėdama įsivaizduoti, kad toks vyras ką nors jaustų. Ji ir pati nenorėjo tokios santuokos.

      – Tai pasakyk man, Leila, – jis palinko arčiau, kalbėjo šiurpą keliančiu balsu, – kodėl tu nori už manęs ištekėti?

      Žiūrint į dailias lūpas, tariančias jos vardą, merginai buvo sunku susikaupti, vėl kažkur giliai ji pajuto nerimo virpulį.

      Tada giliai įkvėpė, protas vėl dirbo didžiausiu pajėgumu, apsvarstė ir atmetė skirtingas galimybes. Tereikia pasakyti, ko jis tikisi, ir užbaigti sandėrį.

      – Dėl to, ką gali man duoti, – vos pastebimas vyro linktelėjimas reiškė, kad Leila teisingame kelyje, kad kaip tik tokio atsakymo jis ir tikėjosi. – Noriu pamatyti pasaulį ir gyventi milijonieriaus žmonos gyvenimą. Bachara – mano tėvynė, bet čia jaučiuosi lyg įkalinta, – taip pasakiusi vos nesusijuokė, bet stipriai sukando skruostą, kad skausmas padėtų įveikti silpnumą. Šito ją pats to nežinodamas per ilgus metus išmokė Gemilas: nuolat bausdavo už tariamus taisyklių pažeidimus. – Ištekėjus už tavęs mano gyvenimas visam laikui pasikeis.

      Tamsios akys taip įdėmiai ją tyrinėjo, kad mergina pastebėjo akimirką, kai vyras apsisprendė. Papūtė lūpas ir jo akys pritariamai suspindo.

      Džošas Karmodis tiksliai žinojo, ko nori. Žmonos, kuri nesugadintų jo gyvenimo. Moters, kuri ištekėtų už jo dėl turtų ir garbės. Moters, kuri mėgautųsi pirkiniais, kol jis užsiims mėgstama veikla: uždirbs dar vieną kitą milijardą dolerių. Jam patinka pinigai. Ir niekas kitas.

      Ką jis darytų, jei suprastų reiškiąs jai vienintelį dalyką?

      Pabėgimą.

***

      – Jis vėluoja! – Gemilas trypčiojo vidiniame kieme, sunkūs žingsniai negailestingai mindė Leilos protėvių sudėtas mozaikas, kruopščiai nupjautą žolę šalia ilgo veidrodinio baseino, vešlią gėlių lysvę šalyje, kur retai lyja ir labai karšta.

      – Ką jam pasakei? – atsigręždamas seilėmis aptaškė Leilos skruostą. – Tai tavo kaltė. Visa kita buvo suderinta. Jei nebūtum pasėjusi abejonių, jis neturėtų priežasčių persigalvoti.

      Persikreipęs iš pykčio veidas užgožė visą vaizdą, bet Leila stovėjo nepajudinama, žinojo, kad nuo jo pykčio nėra kur trauktis.

      – Juk girdėjai kiekvieną ištartą žodį, – ramiai pasakė.

      Tiesą sakant, net per daug. Už tai, kad nusijuokė iš Džošo Karmodžio tuštybės, ištisas savaites gyveno vien vandeniu ir duona. Laimei, šią savaitę jos davinys buvo padidintas, todėl tikrai užteks jėgų ištarti priesaiką.

      – Girdėjau, – įsiūtis išmargino Gemilo veidą. Jis pasilenkė arčiau, mergina jautė karštą dvokiantį alsavimą. – Girdėjau, kaip žaidei žodžiais! Akivaizdu, kad to užteko, jis gerai pagalvojo. O dabar… – Gemilas sugriežė dantimis ir nusisuko. – Kaip išlaikysiu savigarbą, jei atstūmei šitokį vyrą? Tik pagalvok, kas liks iš mano reputacijos, kaip tai paveiks mano galimybes teisme! Turiu planų…

      Jis sustojo kitame vidinio kiemo pakraštyje ir kažką burbėjo. Vis gniaužė rankas lyg ketindamas ką nors pasmaugti.

      Fizinių bausmių patėvis griebdavosi retai, mieliau rinkosi subtilesnius metodus. Bet Leila neapgaudinėjo savęs: jei jis pakankamai įsius, ji nebus saugi.

      Mergina sugniaužė šaltas ir drėgnas rankas. Kad taip Džošas Karmodis atvertų ornamentais išpuoštas duris ir įžengtų į vidinį kiemą!

      Niekas taip nekantriai nėra laukęs nepageidaujamo jaunikio, kaip dabar ji.

      Baimės gniaužtai spaudė merginos skrandį. O jei Gemilas teisus? Gal australas tikrai persigalvojo? Tada žlugtų visi jos planai apie nepriklausomybę ir karjerą, kurios ji taip troško…

      Ne! Negalima taip galvoti. Dar yra laiko, nors jis vėluoja devyniolika minučių, o besikuždantys svečiai jau patraukė į svetainę atsigaivinti.

      Kiemas įkaito. Leila įtempė išvargusią nugarą bijodama pripažinti pralaimėjimą.

      Kiek dar metų ji sugebės ištverti? Ilga vienatvė jos vos nepalaužė.

      Gemilas sugniuždė Leilos motiną, palaužė jos optimizmą ir meilę gyvenimui. Leila matė, kaip mama keičiasi: mėgstanti bendrauti gražuolė prarado susidomėjimą viskuo. Vos per keletą metų iš šaunios pokylių šeimininkės ir puikios pagalbininkės pirmajam vyrui siekiant diplomatinės karjeros virto blankia, prislėgta šmėkla, besislapstančia šešėlyje. Prarado norą gyventi gerokai anksčiau, nei liga ją įveikė.

      Leila pakėlė galvą, mėgavosi saulės spinduliais ant veido. Kas žino, kada vėl galės juos pajusti?

      Nors šlamėjo ploniausias šilkas, rankos ir kojos prabangiai išdažytos chna, kaklą ir ausis svėrė tradiciniai auksiniai vestuvių papuošalai, Leila jautėsi ne išdabinta princese, o kaline, laikoma čia prieš savo valią.

      Jei Džošas nepasirodys, turbūt ši proga pastovėti gryname ore bus arčiausiai laisvės žengtas žingsnis, tokios nebepasitaikys iki pat dvidešimt penktojo gimtadienio – ištisus šešiolika mėnesių.

      – Ką tokiame karštyje veiki lauke? – į mintis prasibrovė sodrus balsas ir mergina pajuto tarsi smūgį į saulės rezginį.

      Jis čia!

      Leila atsimerkė. Pamačiusi įspūdingą siluetą, grėsmingą žandikaulį ir veriančias akis su palengvėjimu atsiduso ir nusišypsojo. Pirmą kartą per daugelį metų nuoširdžiai nusišypsojo. Beveik suskaudo veido raumenis – jos suvaržytų jausmų pasaulyje tikra naujiena.

      Džošas sustojo pusiaukelėje susidomėjęs trapia, bet susitvardančia mergina. Lašeliu plieno liaunoje figūroje. Leila atrodė dar liesesnė, žandikaulis dar ryškesnis, o riešai gležnučiai – ji pakėlė ranką ir skambtelėjo СКАЧАТЬ