Aukštuomenės skandalas. Louise Allen

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kad užuolaidėlė iki galo nuleista, Tėja truktelėjo ant šoninio langelio audinį, nors auštant gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios, kuri galėtų pamatyti ją sėdinčią karietoje, o juolab atpažinti, kai veidą dengia tankus vualis. Ji nusižiovavo ir pakrutino kojų pirštus, po spartietiško pasivažinėjimo pašto karieta mėgaudamasi storu kilimu po kojomis ir patogiomis sėdynėmis. Jos naujoji tarnaitė – Molė ar Polė? – keliaus kartu su ja fajetonu, o Risas, kaip ji įsivaizdavo, karietoje su kamerdineriu.

      Tai gerai. Ji nė nenutuokė, kaip ją sukrės susitikimas su suaugusiu Risu. Išskyrus kelis žvilgsnius iš tolo, kai ji lankėsi debiutančių pokyliuose, jųdviejų keliai taip ir nesusikirto. Paskutinis prisiminimas apie Risą buvo jaunatviškai patiklus dvidešimt dvejų metų vaikinas, išbalęs stovintis prie altoriaus, kai išgirdo, jog jo gyvenimas byra į šipulius. Po to jis apsigyveno Londone ir net tada, kai ir jai išpuldavo ten lankytis, turtingas ir patyręs vyras, kuris neieškojo nuotakos, retai kada prasilenkdavo su jauna dama vestuvių turgaus įkarštyje.

      Durelės prasidarė, vidun galvą kyštelėjo liokajus.

      – Atleiskite, ponia, bet gal nuleisti jūsų sėdynę, kad galėtumėte pamiegoti? – kalbėdamas jis atitraukė audeklu apmuštą skydelį ir atidengė fajetono priešakyje ertmę. Ji buvo girdėjusi apie miegamuosius fajetonus, bet niekada neteko tokiu keliauti.

      – Ne, ačiū. – Altėja jautėsi pernelyg įsitempusi, kad gultųsi. Tai tarnaitė, kuri buvo ištempta iš patalo ja pasirūpinti, nusipelnė poilsio.

      Durelės ir vėl prasivėrė, fajetonas kryptelėjo į šoną, kai kažkas padėjo koją ant laiptelio.

      – Risai?

      – Nemiegi? – Nusiskutęs, bet apsunkusiais vokais jis įlipo vidun, nusivilko švarką ir įsitaisė ant liokajaus paruoštos gulimosios vietos. Batuotos kojos pranyko tuščioje ertmėje. – Pažadink mane, kai sustosime pusryčių. – Jis užsimerkė ir susiraitė ant šono. – Arba jeigu užpuls plėšikai.

      Jam nusivilkus švarką, Tėja galėjo nekliudoma apžiūrėti pakaušį, plačius pečius, raumeningas šlaunis ir – ji nė nesistengė nukreipti žvilgsnio – tvirtą, siaurą užpakalį.

      Ilgą minutę ji spoksojo – vis dėlto ji tik žmogus ir tik moteris, – paskui, fajetonui trūktelėjus iš vietos, įsmeigė akis į vežikus. Ak, taip, iš tiesų, jos vaikystės laikų bičiulis suaugo. Ji jautėsi taip, tarytum būtų švilptelėjusi draugiškam skalikui, o prie šono prisistatė vilkas. Gal jis ir Risas, bet jau vyras. Suaugęs vyras. Turintis, reikia nepamiršti, nekokią reputaciją.

      Ji prisiminė mačiusi jį ložėje Kovent Gardeno teatre vaišinantį dailią moterį šampanu. Girdėjo, ką kuždėjosi kartu su ja sėdėjusios ištekėjusios damos. Tą paukštytę jis paveržė iš lordo Hepltveito, ir atstumtasis triukšmingai tvirtinto iškviesiąs jį į dvikovą, tačiau tada pats prisiminė Riso rapyros valdymo įgūdžius.

      Po kelių minučių Tėja pratraukė užuolaidėlę. Ne taip nervinsis, jeigu matys, kur jie, be to, dairydamasi pro langą nežiūrės į šalimais snaudžiantį vyrą. Risas tyliai knarkė; nenuostabu, juk šitiek išgėrė. Tas garsas keistai ramino.

      Žybtelėjęs vandens ruožas pasakė, kad jie rieda Vestminsterio tiltu. Kad ir kaip gaila, naujieji dujiniai žibintai nešvietė, tačiau vaizdas buvo toks dramatiškas, kaip apie jį rašė Vordsvortas. Nūnai miestas ryto grožį velkąs kaip drabužį, – sumurmėjo ji.

      Šalia jos, tarytum pabudintas balso, Risas atsiduso ir pasivertė; akys buvo kietai užmerktos. Jo plaukai buvo madingai trumpai kirpti, tik viena tamsi sruoga krito ant kaktos, gyvai primindama kadaise pažinotą jaunuolį. Tėja ištiesė ranką, norėdama ją nubraukti, ir sustingo. Vos banguotų plaukų galiukai tiesėsi prie jos pirštų, kaip įsielektrinęs paglostyto katino kailiukas.

      Tėja sunėrė rankas ant kelių. Kai kuriuos dalykus geriau palikti svajose ir prisiminimuose. Kai kuriuos dera nurašyti mergiškoms kvailystėms. Po kelių minučių ji išsitraukė iš rankinuko kelioninį žemėlapį, kurį buvo įsidėjusi, jeigu kartais tektų leistis į kelią vienai, ir jį išlankstė.

      Jie judėjo Sautvarko link. Kaip darė nuo pat kelionės pradžios, Altėja pabandė prisiminti svarbiausius įvykius. Iš namų paspruko į Kingshedo nakvynės namus – ne pačius artimiausius, bet toliau esančius, kad jos nepažintų, nepaisant papildomos valandos ėjimo pėsčiomis. Sėdo į pašto karietą. Pasisamdė vežiką iki Riso namų, o ten padarė visų sunkiausia – įtikino jį pasiimti ją kartu.

      Ar jis būtų sutikęs, jei nebūtų gėręs arba būtų atsitokėjęs, kad ir ji jau suaugusi? Ji žvilgtelėjo į jo veidą, besiilsintį ant sulenktos rankos. Tos žydros, vešliomis blakstienomis apkraštuotos akys užmerktos. Įdubėlė nosyje tokiu kampu buvo labiau pastebima, lūpos knarkiant vos vos krutėjo. Už ausies matyti randelis – tas tai jau naujas.

      Tėja atplėšė akis, įsispitrino į žemėlapį ir vaizdą pro langą. Namų darėsi vis mažiau, priekyje laukė istorijos kupinas Deptfordas. Pasak jos kelionių vadovo, būtent ten Frensiui Dreikui buvo suteiktas sero titulas ir lankydamasis Anglijoje ten buvo apsistojęs caras Petras I. Ji įdėmiai dairėsi didingos praeities ženklų ir nusivylė išvydusi žmonių pilnas nešvarias gatves. Ratai dardėjo grindinio akmenimis, fajetonas keliskart staigiai stabtelėjo, bet Risas, jos palengvėjimui, miegojo toliau. Kažin ar pabudęs, išsiblaivęs ir pagirių skeliama galva, dėl jos nepersigalvos?

      Važiuojant Blekhito link, kelias darėsi vis statesnis. Pažadink, jei užpuls plėšikai, – nurodė Risas. Na, jei tokių yra, čia tam tinkama vieta. Altėjai kažkodėl nebuvo baisu, juk giedras birželio rytas. Labiau galvą kvaršino spėlionės, kur jis bus liepęs sustoti pirmą kartą pakeisti arklius. Jeigu labai arti Londono, jis dar gali išsiųsti ją atgal. Kelias vis labiau kilo; jie pradundėjo pro aludę Saulės smėlynuose, užeigą Lapės po kalva ir svečių namus Moiros grafas. Įvažiavus į Šutershilo rajoną Londone, Altėja mažumėlę atsipalaidavo.

      Fajetonas ėmė riedėti lėčiau. Priekyje ji matė pastatus, ant kurių siūbavo užeigų ženklai. Vežikai įsuko į Raudonojo liūto kiemą, laukan išbėgo arklininkai pakeisti nusivariusius žirgus, o šeimininkas, be abejonės, paviliotas herbo ant karietos durelių, per kiemą patraukė tiesiai prie jų.

      Tėja nuleido langelį.

      – Ššš! Jo šviesybė miega, – sukuždėjo ji vyriškiui. Šalia išdygo Hodžas, ir ji sumurmėjo: – Jeigu norite, užvalgykit ko nors, bet nežadinkite jo šviesybės.

      Hodžas neparodė jokios nuostabos, bet vėlgi, tikriausiai žinojo, kokios būklės jo šeimininkas sėdo į fajetoną. Linktelėjęs nužingsniavo į užeigą, tarnaitė nusekė jam pavymui. Tėja užsklendė langelį ir liko budėti nusileidusi ant veido vualį, budriai sergėdama, kad niekas netrikdytų Riso miego. Nors atvyko pašto karieta, susipjovė du arklidžių šunys, flirtuodama su arklininku spigiai nusikvatojo virtuvės tarnaitė, Risas tik giliau įsikniaubė veidu į alkūnę. Altėja pagalvojo, kad taip jis pramiegos visą rytą, ir pati ėmė knapsėti.

      Ją pabudino dureles pravėręs Hodžas. Ištiesė puodelį kavos, į servetėlę suvyniotą šonine įdarytą bandelę ir dirstelėjo į šeimininką.

      – Ar jis visuomet taip miega? – sukuždėjo Tėja.

      Kamerdineris pakratė galvą.

      – Ne, СКАЧАТЬ