Ji tai padarė!. Amy Andrews

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Ką, po galais, su ja veiksiu? – griežtai paklausė Pito, bet mintyse neprašytas šmėkštelėjo krintančios liemenėlės vaizdas. Maksas dar labiau suirzo. – Man žavių nereikia.

      – Jei manęs paklaustum… – nusišiepė Pitas, – kaip tik žavios tau ir reikia.

      – Apsieisiu, – nenusileido Maksas.

      Pitas supyko:

      – Ne. Neapsieisi. Jau pusantrų metų vaikštai kaip lokys skaudama galva. Ir dirbi po dvylika ar penkiolika valandų. Atleidai penkis asmeninius padėjėjus, ir vienintelis dalykas, dėl kurio sulaužai žudantį darbo grafiką, – treniruotės prieš dar vieną prakeiktą maratoną. O kai Torė paliko, nė sekso neturėjai.

      Maksas susiraukė:

      – To tikrai nereikėjo sakyti.

      Pitas pažvelgė į neperskaitomas geriausio draugo akis ir papurtė galvą.

      – Tau tikrai reikia pasidulkinti.

      Maksas pajuto, kaip dar stipriau įsitempė sprando raumenys. Nenorėjo prasidėti su kita moterimi – per greitai. Celibatas puikiai tinka.

      Jis niūriai dėbtelėjo į draugą.

      – Juk supranti, kad seksas tavęs iš tikrųjų nenužudys, ar ne?

      Pitas pažvelgė į šalia sėdintį vyro kiautą. Niekada nebuvo sutikęs zombio, bet Maksas turėtų būti panašus.

      – Pasiginčyčiau.

      Pitas vėl pažvelgė į blondinę, apsidžiaugė, kad mergina jį pastebėjo. Nusišypsojo jai, akinamai tvykstelėjo ir šios šypsena. Jis pasisuko į Maksą.

      – Eik, surask kur atsisėsti ir prisimink, kad atsivesiu moteris ne tam, kad pasakotumei esąs advokatas. Žmonės nemėgsta advokatų.

      Maksas karingai sužaibavo. Lengva taip kalbėti, kai advokatai visada po ranka.

      – Pamėgsta, kai pakliūva į teisines bėdas.

      Pitas atsiduso.

      – Ir tada nelabai, bičiuli.

      Praėjo pusė valandos, kai Elė išbaidė poną Gražuolį, bet geriau nepasidarė. Kaip įmanydama stengėsi nesijaudinti dėl to, kad bare ieškosi vyro ar ketina eiti namo su nepažįstamuoju, – tai ne jai.

      – O Dieve, ties dešimta valanda tikras karštuoliukas, – sukuždėjo Katia. – Ir dar draugą turi.

      Elė dirstelėjo nurodyta kryptimi. Taip. Karštuoliukas. Jei žaviesi puikia išvaizda. Elė jau suprato, kad po blizgančiu paviršiumi dažnai nebūna turinio, todėl nedžiūgavo kaip Katia.

      Draugo neįžiūrėjo. Koks skirtumas. Ji pabaigė trečio kokteilio likučius.

      – Atleisk, katyte Katia, bet man užteks. Tiesiog taip negaliu.

      – Ne, palauk, – sugriebė už rankos Katia, kai Elė jau siekė rankinės. – Gerai. Puiku. Neatsigaivink seksu, drožk namo ir voliokis, jei nori. Tik duok dar pusvalandį.

      Katia dirstelėjo į besiartinančius vyrus ir Elė pasekė jos pavyzdžiu.

      – Noriu šito vaikino, – nukirto Katia, – todėl padėk. Pabūk, užimsi jo draugą. Nenoriu, kad jaustųsi kaip šuniui penkta koja. Gal čia tas vienintelis. Nesmagu iš pat pradžių nustumti jo draugą į šalikelę.

      Elė išpūtė akis. Kiek pažįsta Katią, ji visada ieško to vienintelio. Dievas mato, ieškodama praleido daugybę vyrų. Ji pažvelgė į maldaujamas juokingai mėlynas draugės akis. Juk nemirs, jei pabus truputį…

      Juo labiau jei Katia rūpinsis, kaip sugundyti vaikiną sau, o ne ieškos kokio nors perėjūno jai. Elė puikiai žinojo, koks prasidės žaidimas: ne kartą žaidė. Žinojo savo vaidmenį ir kada sustoti.

      – Gerai, trisdešimt minučių.

      Katia mirktelėjo:

      – Daugiau ir nereikia.

      Pitas nuvairavo Elę su Katia prie Makso surasto staliuko. Aplinkui stalelį buvo išdėliotos keturios apmuštos taburetės, labiau primenančios kojų suoliukus.

      – Čia Katia ir Elė, – pristatė Maksui ir palaikė Katią už rankos, kol ši atsisėdo ant kėdutės.

      Elė nepatenkinta išpūtė akis: atsisėsti teko pačiai, be pagalbos.

      – O čia Maksas.

      – Labas, Maksai, – linksmai pasisveikino Katia.

      Elė, apsvaigusi nuo pradėto ketvirto kokteilio, abejingai linktelėjo spoksodama į taurę. Ko gero, laikas liautis.

      Maksas mandagiai nusilenkė:

      – Damos.

      Švelnus žemas baritonas perliejo kaip lėtos gundančios saksofono gaidos ir ištraukė Elę iš apsvaigimo, bet burbuliukų galvoje tik padaugėjo. Nors nenorėdama, pažiūrėjo. Į dėmesį prikaustančias pilkas akis, tirštai apsuptas blakstienų. Ji sumirksėjo nustebusi, kokios jos išraiškingos. Su paslėptu liūdesiu. Kol apžvelgė jį, tos akys spėjo praryti. Viską žinojo apie tokias akis. Ištisus metus matė savo veidrodyje.

      – Na, – Pitas mostelėjo į kokteilius, – gal ponios šį vakarą ką nors švenčia?

      – Skandiname širdgėlą, – nusišaipė Katia ir apkabino draugės pečius. – Niekšelis Elės buvusysis prieš valandą susituokė su savo šliundra, o aš ją atsitempiau kaip reikiant nusigerti.

      – A, puikiai padarei, – nusišypsojo Pitas ir ištiesęs butelį alaus susidaužė su Elės taure. – Australų metodas. Protėviai didžiuotųsi.

      – Na, – Katia, sukryžiavusi kojas, suko čiurną, – pirmą mano pasiūlymą ji atmetė.

      – O? – nustebo Pitas, užhipnotizuotas lėtų ryškiai raudono kulniuko judesių. – Ir kokį gi?

      – Vudu lėlę.

      Maksas vos nepaspringo alumi, o Pitas atsilošęs garsiai nusikvatojo.

      Maksas kilstelėjo antakį į jam primestą moterį. Pitas teisus – ji žavi, maža riesta nosyte ir įkyriomis garbanomis.

      Apmaudu, kad gelsvai žalios akys tokios velniškai rimtos, puikiai užgožia žavesį. Net ir aklas matytų ženklus Draudžiama.

      – Vudu lėlę? – perklausė Maksas.

      Dėl tų liūdnų akių ir džiazinio balso Elė laikinai prarado gebėjimą mąstyti. O dar klasikinė kaulų struktūra – ryškūs skruostikauliai, platus smakras – ir putlios lūpos su įdomiomis duobutėmis, kurios būtų ryškesnės, jei vyras dažniau šypsotųsi.

      Smakras nubarstytas trijų dienų šereliais. Pitui tokia barzdelė СКАЧАТЬ