Geležies riteris. Julie Kagawa

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ sugniaužiau kardą, kad pajutau, kaip jis aštriai įsirėžia į delną. – Man uždrausta kelti koją į Geležies karalystę. Juk todėl mes čia ir esame, ar ne? O gal jau pamiršai?

      – Nesidirgink, ledo berniuk. – Kvailai šypsodamasis Pakas susinėrė rankas. – Dar ne viskas prarasta. Galiu pasiversti varnu, nuskristi atgal ir perspėti…

      – Nebūk kvailas, Šaunusis Robinai, – nežinia iš kur pasirodęs nutraukė jį Grimalkinas ir užšoko ant akmens. – Tu neturi nei amuleto, nei jokios apsaugos nuo tos karalystės kerų. Mirsi nespėjęs nė priartėti prie Geležies karalienės.

      Pakas prunkštelėjo.

      – Galėtum bent truputį manimi pasitikėti, pūkuotasis drauguži. Čia juk aš. Ar jau pamiršai, su kuo kalbi?

      – Pamirščiau, jei tai būtų įmanoma.

      – Pakaks! – Šaltai nužvelgiau juos abu. Grimalkinas nusižiovavo, tačiau bent jau Pakas atrodė mažumėlę kamuojamas kaltės. Nusivylimas ir pyktis kunkuliavo manyje – kaip bjauru, kad negaliu būti su Megana, kad esu priverstas laikytis per atstumą. Tačiau nesėdėsiu rankų sudėjęs. – Meganai vis dar gresia pavojus, – kalbėjau toliau spoksodamas į kalvą. – O užpuolikai netoliese. Jeigu negaliu grįžti jos perspėti, tai pasirūpinsiu, kad nebeliktų šios grėsmės.

      Pakas sumirksėjo, bet neatrodė pernelyg nustebęs.

      – Aha, tikėjausi, kad šitaip sumanysi. – Jis atsiduso. – O aš jokiu būdu negaliu leisti tau linksmintis vienam. Bet tu, ledo berniuk, hm, juk girdėjai, kad jie patiesė visą būrį geležies riterių? – Jis nužvelgė mirusį fėjūną ir suraukė nosį. – Aš, aišku, netvirtinu, kad neturėtume to daryti, tačiau kas bus, jei susidursime su visa armija?

      Nervingai nusišypsojau.

      – Tada iki pasibaigiant dienai kris labai daug karių, – pasakiau tyliai ir pasukau tolyn nuo tarpeklio.

      ANT EŽERO KRANTO stūksojo laibas persikreipęs bokštas su apsamanojusiomis chimeromis ir išblukusiu mėlynu stogu – toks didelis ir išdidus, gerai matomas virš medžių. Prie jo, slėpdamiesi tarp aptrupėjusių akmenų nuolaužų, aplink rusenantį laužą sukinėjosi keli sidhių riteriai, nenujausdami, kad mudu su Paku slepiamės čia pat, medžių šešėliuose. Riteriai vilkėjo įprastus juodus šarvus, kurių ilgi smailūs antpečiai kyšojo lyg gigantiški spygliai. Kadaise nuožmūs ir išdidūs jų veidai po šalmais dabar atrodė sunykę, kažkokie ligoti, kūnai apanglėję ir apirę, juose žiojėjo atviros žaizdos, blyksinčioje laužo šviesoje buvo matyti pliki kaulai. Kai kurie riteriai buvo be nosių, kiti turėjo tik po vieną sveiką akį. Pakilus vėjeliui mus pasiekė apsvilusių, pūvančių kūnų tvaikas ir užliejo jusles. Pakas užgniaužė kosulį.

      – Spygliuotieji riteriai, – burbtelėjo jis keldamas ranką prie nosies. – Ką, po galais, jie čia daro? Maniau, per paskutinį karą visi buvo išžudyti.

      – Akivaizdu, kad keli užsiliko. – Aš abejingai žvalgiausi po stovyklą. Kadaise spygliuotieji riteriai priklausė mano broliui Rovanui, jie buvo elitiniai jo asmens sargybiniai. Kai Rovanas susidėjo su geležies fėjūnais, spygliuotieji riteriai nusekė paskui jį patikėję pažadu, jog gali tapti atsparūs geležiai. Jie buvo įsitikinę, kad geležies fėjūnai sunaikins Niekadaniekada, todėl vienintelis būdas išlikti – tapti tokiais kaip jie. Norėdami įrodyti ištikimybę spygliuotieji riteriai po šarvuotomis pirštinėmis mūvėjo geležinius žiedus ir kentė skausmus nuo sužalojimų, kuriuos geležis darė jų kūnams, tikėdami, kad jeigu ištvers tas kančias, atgims iš naujo.

      Spygliuotieji riteriai buvo apgauti ir išduoti, tačiau per paskutinį karą jie vis dėlto pasirinko geležies fėjūnus ir Rovaną, stojo jų pusėn, todėl fėjūnų rūmai laikė juos išdavikais. Keli iš jų nuėjo dar toliau – kėlė grėsmę Meganai ir netgi bandė atimti jai gyvybę. Todėl tapo mano asmeniniais priešais, o tai išties labai pavojinga.

      – Ką gi, – toliau postringavo Pakas dairydamasis po stovyklą, – prie laužo suskaičiavau šešis blogiukus, dar keli tikriausiai saugo teritoriją. Kaip nori juos sudoroti, prince? Galiu nuvilioti juos po vieną. Arba galime apsupti juos ir užpulti iš skirtingų pusių…

      – Jų tik septyni. – Traukdamas kardą žengiau iš už medžių ir patraukiau link stovyklos. Pakas atsiduso.

      – Arba galime imtis senos strategijos, kurią vadiname: „Eik tiesiai pas priešą“, – burbtelėjo jis pasivijęs ir žingsniuodamas koja kojon su manimi. – Na ir kvailas aš, maniau, kad įmanoma kaip nors kitaip.

      Per stovyklą nusirito nuostabos ir išgąsčio riksmai, bet aš nė nesistengiau likti nepastebėtas. Apsišarvavę grėsminga, mirtina tyla mudu su Paku drauge leidomės nuo pylimo link bokšto. Vienas sargybinis kaukdamas puolė mus, tačiau aš atrėmiau jo kardą, pervėriau ašmenimis jo šarvus ir apėjęs jį palikau susmukusį purve.

      Kol pasiekėme stovyklos vidurį, šeši spygliuotieji riteriai mūsų jau laukė, stovėjo išsirikiavę ir išsitraukę ginklus. Mudu su Paku priėjome ir ramiai sustojome ten, kur nesiekė laužo šviesa. Kurį laiką niekas nejudėjo.

      – Prince Ašai. – Spygliuotųjų riterių vadas vos pastebimai šyptelėjo – tai įžiūrėti buvo sunku, nes lūpų jis neturėjo, tik siaurą nedailų plyšį ten, kur turėjo būti burna – ir žengė į priekį. Jo akys, stiklinės ir vaiskiai žydros, šokinėjo nuo vieno prie kito. – Ir Šaunusis Robinas. Kaip netikėta sutikti jus čia. Jaučiamės pagerbti, tiesa, vaikinai? – Jo balse suskambo pašaipa, tačiau buvo girdėti ir vilties gaidelė, kai mostelėjo ranka į mišką už mūsų. – Naujienos apie mūsų žygdarbius tikriausiai jau plačiai pasklido, jeigu galingasis Žiemos princas ir Vasaros rūmų juokdarys leidosi mūsų ieškoti.

      – Ne visai. – Pakas vyptelėjo žiūrėdamas į jį. – Netyčia atsidūrėme šiose apylinkėse.

      Riterių vado šypsena išblėso, bet jam nespėjus nieko daugiau pasakyti, aš žengiau prie jo.

      – Jūs užpuolėte Geležies karalystę, – pasakiau, kai jis vėl pažvelgė į mane. – Pasikėsinote į Geležies karalienę, bandėte atimti jai gyvybę. Prieš jus nudėdamas noriu sužinoti – kodėl? Karas baigtas. Geležies karalystė daugiau nebekelia grėsmės, rūmai yra paskelbę paliaubas. Kodėl jų nepaisote?

      Akimirką spygliuotasis riteris spoksojo į mane, jo veidas buvo be menkiausios išraiškos. Galiausiai jo siauros lūpos išsiviepė.

      – O kodėl turėtume paisyti? – Jis gūžtelėjo pečiais ir mostelėjo į stovyklą. – Pažvelkite į mus, prince, – karčiai metė. – Mes neturime dėl ko gyventi. Rovanas miręs. Geležies karalius taip pat negyvas. Į Žiemos karalystę grįžti negalime, o Geležies karalystėje neišgyventume. Kur mums dabar dėtis? Niekas mūsų nebepriims.

      Jo pasakėlė skambėjo nykiai pažįstamai, visai kaip mano paties: ir aš buvau ištremtas iš savo paties rūmų, tačiau negalėjau įkelti kojos į Geležies karalystę.

      – Vienintelis dalykas, kuris dar liko, – kerštas, – tęsė pasakojimą spygliuotasis riteris, piktai mostelėjęs į savo paties veidą. – Trokštame užmušti kiekvieną geležinį šunsnukį, kuris su mumis šitaip pasielgė, СКАЧАТЬ