Dėkingi už klaidą. Nora Roberts

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Ketvirtame ji atsisakė siūlomų spagečių su mėsos kukuliais… nustebo, kaip apskritai galima virti tokiame karštyje. Atsigėrė tik pasiūlyto vandens. Rūpestingai pasižymėjo, kaip urzgia ir gaudžia vamzdžiai. Pasiekusi penktą aukštą Sidnė jau desperatiškai troško atsidurti savo bute su kondicionieriumi, išsimaudyti po šaltu dušu ir išgerti taurę atvėsinto vyno.

      Michailas pastebėjo, kaip jos veidas žvilga nuo prakaito. Lipdama paskutinį laiptų maršą Sidnė truputį užduso ir jis pajuto pasitenkinimą. Karalienei nepakenks pamatyti, kaip gyvena jos valdiniai. Nusistebėjo, kad ji nenusivelka švarkelio, neatsega bent poros palaidinės sagų.

      Bet visai nepatiko mintis, jog jis pats norėtų visa tai padaryti už ją.

      – Manyčiau, kad kai kurie nuomininkai turi kondicionierius, tikriausiai įsijungia. – Prakaitas žliaugte žliaugė jai per nugarą.

      – Elektros laidai neatlaikytų. Kai tik kas nors juos įsijungia, perdega saugikliai ir nebeturime šviesos. Ypač bloga padėtis koridoriuose, – tęsė Michailas. – Juose visai nėra kuo kvėpuoti. O viršuje užvis blogiausia. Karštis kyla į viršų.

      – Esu girdėjusi.

      Pastebėjęs, kad Sidnė išblyškusi kaip drobė, Michailas nusikeikė.

      – Nusivilkite švarkelį.

      – Atsiprašau?

      – Jūs kvaila.

      Jis nusmaukė švarkelį jai nuo pečių ir ėmė traukti nuo rankų.

      Iš karščio ir nuo šiurkščių, ryžtingų jo rankų Sidnei akyse ėmė tavaruoti dėmės.

      – Liaukitės!

      – Labai kvaila. Čia juk ne posėdžių salė.

      Prisilietimas nepriminė meilužio rankų, tačiau labai trikdė. Vos tik viena ranka išlaisvėjo, Sidnė trinktelėjo jam per nagus. Nekreipdamas į tai dėmesio Michailas įstūmė ją į savo butą.

      – Pone Stanislaski, – ištarė ji dusdama, bet nepraradusi orumo. – Neleisiu savęs grabinėti.

      – Abejoju, kad jus gyvenime kas nors grabinėjo, jūsų didenybe. Koks vyras gali norėti nušalti pirštus? Sėskite.

      – Neturiu jokio noro…

      Jis paprasčiausiai stumtelėjo ją ant kėdės ir pažvelgė į Kelę, kuri stovėjo virtuvėje išsižiojusi iš nuostabos.

      – Atnešk jai vandens, – paliepė.

      Sidnė gaudė kvapą. Šalia kėdės burzgiantis ventiliatorius vėsino odą.

      – Esate įžūliausias, blogiausių manierų ir labiausiai nepakenčiamas iš visų vyrų, su kuriais man teko bendrauti.

      Paėmęs stiklinę iš Kelės Michailas panūdo šliūkštelėti vandenį Sidnei į veidą, bet, užuot taip padaręs, įbruko stiklinę jai į ranką.

      – Gerkite.

      – Jėzau, Miša, turėk širdį, – sumurmėjo Kelė. – Ji atrodo leisgyvė. Gal norite drėgno skuduro? – Netgi jį siūlydama ji nenustojo žavėtis Sidnės šilko palaidine su perlinėmis sagutėmis.

      – Ne, ačiū. Man viskas gerai.

      – Aš esu Kelė Obrajan iš 502 buto.

      – Jos orkaitė neveikia, – paaiškino Michailas. – Be to, ji neturi karšto vandens. Per lubas sunkiasi vanduo.

      – Tik tada, kai lyja. – Kelė pasistengė nusišypsoti, bet į jos šypseną nebuvo atsakyta. – Ko gero, man laikas bėgti. Buvo malonu susipažinti.

      Jie liko vieni. Sidnė toliau gurkšnojo vasarodrungnį vandenį. Michailas niekuo nesiskundė, tačiau Sidnė pati pastebėjo, kad linoleumas, kuriuo išklotos virtuvės grindys, sutrūkinėjęs, o šaldytuvas beviltiškai mažas ir pasenęs. Apžiūrėti visa kita ji jau nebeturėjo jėgų.

      Nors šis vyras elgėsi taktiškai, buvo aišku: jis mano esąs teisus, o dėl visko kalta Heivardų bendrovė.

      Atsisėdęs ant virtuvės bufeto krašto Michailas stebėjo, kaip Sidnės veidas atgauna spalvą. Užplūdo palengvėjimas. Vieną akimirką vestibiulyje išsigando, kad ji nualps. Jautėsi kvailai.

      – Gal norite užkąsti? – paklausė jis kapodamas žodžius, nedraugiškai. – Galiu sutepti sumuštinį.

      Staiga Sidnė prisiminė, kad turėtų pietauti restorane „Le Cirque“ su viengungiu, kuris mamai pasirodė tinkamas jai į vyrus.

      – Ačiū, nenoriu. Jūs nelabai kokios nuomonės apie mane, tiesa, pone Stanislaski?

      Jis, kaip buvo įpratęs, gūžtelėjo pečiais.

      – Gana daug apie jus galvojau.

      Sidnė susiraukė ir padėjo stiklinę į šalį. Jis ištarė tai tokiu tonu, kad viskas buvo aišku.

      – Minėjote, jog esate dailidė?

      – Sakiau, kad kartais būnu dailidė.

      – Ar turite licenciją?

      Jis prisimerkė.

      – Taip, statybos darbams. Renovacijai, remontui.

      – Tikriausiai turite sąrašą ir kitų specialistų, su kuriais dirbate – elektrikų, santechnikų ir panašiai.

      – Taip.

      – Puiku. Apskaičiuokite remonto kainą: kiek reikės apdailai, dažams, plytelėms, įvairiems prietaisams. Noriu po savaitės turėti sąmatą ant savo rašomojo stalo. – Ji atsistojo ir pasiėmė sulamdytą švarkelį.

      Michailas nepajudėjo iš vietos, kai ji persimetė švarkelį per ranką ir pasiėmė portfelį.

      – O kas tada?

      Ji metė į jį šaltą žvilgsnį.

      – Tada, pone Stanislaski, aš duosiu visam tam pinigų. Aš jus samdau.

      2

      – Mama, aš tikrai neturiu laiko.

      – Sidne, brangioji, visi turi laiko išgerti arbatos. – Tardama šiuos žodžius Margarita Rotšild Heivard Kinsdeil Leru pripylė į porcelianinį puodelį ženšenio arbatos. – Man atrodo, tu per daug rimtai žiūri į visą tą nekilnojamojo turto verslą.

      – Gal todėl, kad esu už viską atsakinga, – sumurmėjo Sidnė, nepakeldama akių nuo dokumentų ant stalo.

      – Nežinau, ką galvojo tavo senelis. Kita vertus, jis visada buvo keistas žmogus. – Margarita atsiduso prisiminusi, kaip ji mylėjo tą seną ožį. – Eikš, mieloji, išgersi arbatos ir suvalgysi gardų sumuštinuką. Netgi poniai viršininkei kartais reikia truputį užkąsti.

СКАЧАТЬ