Meilės kruizas. Rachel Bailey

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ pakeisti testamento, aš pasirūpinsiu, kad gautum ką nors vertingo.

      Pajutusi gedulo dūrį krūtinėje Dela suvokė, kad dosnumas Luko veide priminė jai Patriką. Ji dažnai svarstydavo, ar Patrikas šiek tiek perdėdavo pasakodamas apie sūnėną, o gal Lukas išties deimantas tarp anglių.

      – Labai malonu, – tarė ji. – Bet tikrai nereikia. Dirbau savo darbą ir, kaip sakiau, Patriką labai gerbiau. Laikiau jį draugu. Nieko nebūčiau dariusi kitaip.

      – Šiaip ar taip, esu dėkingas, kad buvai su juo.

      – Malonu girdėti, – tarė Dela nuoširdžiai. Ji dažnai susimąstydavo apie tai, ar Patriko šeima kaltins ją dėl to, kad nežinojo apie dėdės ligą. – O jei nori suspėti į testamento skaitymą, dabar pats metas apžiūrėti žaizdą.

      Lukas dirstelėjo į laikrodį.

      – Tu teisi.

      Ji nusiplovė rankas, atsisėdo prie stalo priešais pacientą ir patiesė sterilų bintą.

      – Padėk ranką čia, – paprašė Dela maudamasi pirštines.

      Lukas pažvelgė į daktarės Delos Volš akis ir ištiesė ranką ant stalo delnu į viršų. Ji – intriguojanti moteris. Turėjo būti nelengva rūpintis užsispyrusiu dėde atviroje jūroje, bet prieš dvylika dienų jo šeimai paskambinęs laivo kapitonas pripažino, kad Patriko priežiūra buvo nepriekaištinga. Visgi kažkas kita privertė Luką pareikalauti, kad jo žaizdą apžiūrėtų būtent ši gydytoja – kažkas, kas spinduliavo iš jos vidaus. Ji nebuvo pasidažiusi, bet karamelinis jos žvilgsnis hipnotizavo labiau nei bet kurios išsidabinusios damos. Jos akys buvo gilios, spindėjo inteligencija ir tarsi žadėjo, kad tai dar ne viskas.

      Nusukęs žvilgsnį Lukas susiraukė. Neatrodė priderama šitaip galvoti apie gydytoją, kuri rūpinosi Patriku iki pat mirties, ypač kai ši įvyko taip neseniai, o jis vis dar jautė praradimo tuštumą.

      Dela nuleido akis ir atsargiai atvyniojo mėlyną nosinaitę, kuria Lukas buvo apsirišęs delną. Tai nebuvo didelė žaizda, greičiau gilus įbrėžimas, bet ji atidžiai jį apžiūrėjo. Lukas pasijuto dar geriau supratęs, kaip paskutiniais savo mėnesiais buvo prižiūrimas Patrikas.

      – Duosiu tau vietinių nuskausminamųjų, – tarė Dela išsitraukdama adatą. Du dūriai į mėsingą delno vietą suskaudo, bet švelni ir šilta pirštinėta Delos ranka bei skirti vaistai skausmą numalšino. Tada ji perbraukė jo odą antiseptiku ir paskubomis nuplovė skaidriu skysčiu iš buteliuko.

      Pakreipė galvą ir atidžiai apžiūrėjo paciento delną.

      – Kaip susižeidei?

      – Automobilio avarija.

      Daktarės žvilgsnis tučtuojau šoko prie vyro akių, tada nuslinko žemyn kaklu, pečiais viską įvertindamas.

      – Ar susižeidei dar kur nors? Ar su tavimi automobilyje buvo kitų?

      – Mums visiems viskas gerai, – tarė Lukas nerūpestingai gūžtelėjęs pečiais. – Jei atvirai, net ir avarija to nepavadintum. Pyliau gazuotą vandenį iš mini baro į stiklinę…

      Ji sumirksėjo.

      – Maniau, tai nutiko automobilyje?

      – Limuzine. – Reikėjo susitikti su keliais darbuotojais, o kadangi Lukas nemėgo švaistyti laiko kelionėms, tai vertėjo sumokėti už didesnį automobilį ir susitikimą surengti jame. – Vairuotojui teko staigiai manevruoti spūstyje, jis trinktelėjo į kitos mašinos bamperį. Nuo smūgio palinkau į priekį, o stiklinė mano rankoje užkliuvo už šaldytuvo kampo ir sudužo.

      – Tau pasisekė, – tarė Dela vėl nukreipdama žvilgsnį į delną.

      Žaizda buvo nedidelė, bet atvedė jį čia, tad gal jam išties pasisekė. Gydytoja palenkė galvą žemyn ir vyro žvilgsnį prikaustė šilkiniai rudi plaukai.

      – Ar galėtum pajudinti nykštį? Ir rodomąjį pirštą?

      Lukas paklusniai sulenkė nykštį ir rodomąjį pirštą.

      – Gerai, puiku. Pasakyk, ar jauti.

      Pirštinėti moters pirštų galiukai lengvai it plunksna nupleveno jo pirštų pagalvėlėmis.

      – Taip.

      Ji patenkinta linktelėjo ir paėmė pincetą.

      – Kol veikia nuskausminamieji, patikrinsiu, ar nėra šukių. Neturėtų skaudėti, – sumurmėjo gydytoja.

      Ji dirbo, o Lukas stebėjo tamsias moters blakstienas, taip derančias prie kreminės veido odos. Normaliomis aplinkybėmis jis jau būtų Delą pakvietęs išgerti, o gal vakarienės, bet dabar tai peržengtų ribą, juk netrukus turėtų tapti jos darbdaviu.

      Be to, Lukas abejojo, kad Dela sutiktų. Jos elgesys buvo išskirtinai profesionalus: tiek dėl rankos, tiek ir dėl to, kad jis – Patriko sūnėnas.

      Daktarė perbraukė pirštu per ilgą, tiesų randą, kertantį jo nykščio pagalvėlę.

      – Čia tikriausiai buvo bjauri žaizda.

      Lukas išspaudė vangią šypseną.

      – Vaikystės nuotykiai. – Nors tai toli gražu nebuvo nuotykis – būdamas trylikos jis labai sąmoningai ir tikslingai persirėžė nykštį kišeniniu peiliuku ir prispaudė žaizdą prie taip pat supjaustytų trijų draugų pirštų. Tą naktį tamsiame internato kambaryje berniukai tapo kraujo broliais. Lukas pažvelgė į randą, prisiminė, kaip jaunatviško entuziazmo pagautas padarė gilų ir ilgą pjūvį – lyg daugiau kraujo reikštų stipresnį ryšį. O gal ir reiškė, nes tie trys vyrukai jam vis dar artimesni nei bet kas kitas pasaulyje.

      Dela padėjo pincetą ir paėmė adatą.

      – Kaip atrodo? – paklausė jis.

      – Menkniekis, – mandagiai nuramino ji. Adata pervėrė vyriškio odą, Dela truktelėjo siūlę ir jis pajuto švelnų tempimą. Gydytoja dirbo sparčiai, pirmą siūlę greitai užrišo ir nukirpo. Dirbančios Delos rankos judėjo gracingai, kaip ir pati moteris.

      Užrišusi trečią siūlę ji pakilo, nusitraukė pirštines ir per petį tarė:

      – Ar pastaruoju metu skiepijaisi nuo stabligės?

      – Maždaug prieš metus.

      – Turėtų būti gerai. Nemanau, kad reikia antibiotikų – žaizda buvo švari, jokių svetimkūnių. – Ji nusiplovė rankas ir atsisuko į pacientą. – Po maždaug septynių dienų reikės išimti siūlus. Jei vis dar būsi čia, grįžk čia ir aš arba Kelas tuo pasirūpinsime. Jei iki to laiko išvyksi, aplankyk vietinį gydytoją.

      Luką nustebino netikėtai užplūdęs liūdesys.

      – Čia esu tik kelioms naktims. – Jis atvyko keletui dienų išklausyti Patriko testamentą ir įvertinti laivo būklę. Išlips laivui pasiekus Sidnėjų.

      – Neliksi СКАЧАТЬ