Nebijok norėti daugiau. Abby Green

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      Sudie, Signor Falcone, – ir tai iš taip artimai jo pažįstamos moters lūpų.

      Gana ilgai Rafaelis žiūrėjo į telefono ragelį, kurį tebelaikė rankoje. Dar nesuvokdamas, kad Sem ką tik baigė pokalbį. Kitos moterys niekada pirmos nepadėdavo ragelio.

      Suspaudęs lūpas Rafaelis padėjo telefoną. Juk Samanta Rurk nebuvo tokia kaip kitos. Iš pat pradžių ji atrodė kitokia. Jis nenustygo vietoje, pakilo nuo krėslo ir nužingsniavo prie didžiulio lango, pro kurį buvo matyti visa gamykla naujajame Jungtinės Karalystės centre Londono priemiestyje. Bet nors kartą Rafaelį domino ne ten vykstantys darbai.

      Samanta Rurk atvyko stažuotis į jo gamyklą Italijoje baigusi automobilių mechaninės inžinerijos magistro studijas. Buvo jauniausia ir vienintelė moteris grupėje. Nepaprastai gabi bei protinga. Be jokios sąžinės graužaties būtų ją įdarbinęs ir mokėjęs tokį užmokestį, kokio būtų paprašiusi, kad tik pas jį dirbtų… Tačiau jis prarado sveiką protą.

      Neteko nuovokos dėl jos dėmesį patraukiančio smalsumo, aukšto ūgio bei lieknos figūros. Pakvaišo dėl jos nuolat dėvimų vyriškų drabužių, kuriuos troško nuplėšti, kad pamatytų visus numanomus, bet po jais slepiamus apvalumus. Ėjo iš proto dėl tobulos šviesios keltiškos odos ir tų didžiulių migdolo formos akių dailių bruožų veidelyje. Pilkos Sem akys… kaip jūra per audrą.

      Kaip ji pakeldavo akis ir parausdavo, kai jis sugaudavo jos žvilgsnį, kaip mažais baltais dantukais suspausdavo savo apatinę lūpą… Ką jau kalbėti apie krintančius šviesius tarsi medus plaukus, kuriuos mėgdavo užsikišti už ausies. Laikui bėgant, jį visai pasiglemžė pamažu kylančios laižančios aistros liepsnos, kurios kaskart pamačius Samantą darėsi vis kaitresnės.

      Rafaelis stengėsi nepasiduoti. Romanų jis nemėgo – ypač darbo vietoje. Fabrike dirbo daugybė moterų, tačiau nė viena jų neapsuko jam galvos. Rafaelio gyvenimas ėjo tiesia vaga, jis visada skyrė, kur asmeninis gyvenimas, o kur darbas. Tačiau Sem taip skyrėsi nuo tų moterų, kurias jis paprastai pasirinkdavo: manieringų, patyrusių. Vėtytų ir mėtytų. Geidulingų moterų, kurios žinojo tokios esančios ir mokėjo tuo naudotis. Ciniškų, kaip ir jis pats.

      Sem visa tai buvo svetima. Tačiau ji buvo geidulinga. Ir Rafaelis numanė, kad ji pati to nežino. Atrodo, kad eidama pro šalį visai nepastebėdavo ją palydinčių vyrų žvilgsnių. Tai siutino Rafaelį. Aistringas savininkiškumo protrūkis jam buvo nebūdingas. Ir dar jiems net nespėjus pasibučiuoti!

      Galų gale dėl nepatenkinto lytinio potraukio jam susimetė toks kietas geismo gumulas, kad vieną dieną jis pasikvietė merginą į savo biurą ir, nepajėgdamas ištarti nė žodžio, suėmė delnais jos skruostus ir ėmė ją bučiuoti, pasinerdamas į tokią svaigią saldybę, kokios dar niekada nebuvo ragavęs.

      Dabar vien tik tai prisiminus Rafaeliui sukilo kūno geiduliai. Jis nusikeikė. Galvojo apie ją prieš keletą mėnesių, per motinos laidotuves. Galvojo apie ją dažniau nei norėtų pripažinti. Sem buvo vienintelė, vos neprivertusi jo pasiduoti. Juos sieja ne vien trumpai trukęs romanas. Juos turbūt sieja… vaikas.

      Net dabar Rafaelio nugara nuvinguriavo šiurpuliukai. Jam būtų tekę spręsti tokius nesklandumus, apie kuriuos nė galvoti nenorėjo. Šitai jam privalu prisiminti.

      Vyras apsisuko ir bereikšmiu žvilgsniu apžvelgė didžiulį savo biurą. Aišku, kad ji nenori su juo turėti nieko bendra, ir jis turėtų apie ją pamiršti.

      Nereikėjo verstis per galvą jos ieškant. Turėtų laikytis kuo toliau nuo Samantos Rurk, geriau visai išmesti ją iš galvos. Visam laikui.

      Samanta nubudo šeštadienio rytą, kai mažas šiltas žmogutis susirangė lovoje šalia jos. Mieguista nusišypsojo, apsikabino sveiką ir stiprų sūnelį ir įkvėpė taip mielo jo kvapo.

      – Labas rytas, gražuoli.

      – Labas rytas, mamyte, aš tave myliu.

      Jai taip smarkiai suspaudė širdį, kad net užgniaužė kvapą. Ji pabučiavo jam galvytę.

      – Ir aš tave myliu, branguti.

      Mailas atsitraukė, o Sem pramerkė akį ir susiraukė nuo rytmečio šviesos.

      Jis sukikeno.

      – Tu juokinga.

      Sem ėmė kutenti Mailą, o jis spiegė iš džiaugsmo. Bematant jiems išlakstė visi miegai, berniukas išsiropštė iš lovos ir nubildėjo laiptais žemyn.

      Ji šūktelėjo jam įkandin.

      – Dar nejunk televizoriaus!

      Išgirdo, kad sūnelis sustojo, ir galėjo puikiai įsivaizduoti nepatenkintą berniuko veido išraišką, tada jis atsiliepė:

      – Gerai, pavartysiu knygutę.

      Sem vėl suspaudė širdį. Mailas taip ir padarys. Žinojo, kad nusileidusi į apačią ras jį atidžiai vartantį knygutę, nors jis dar nemokėjo skaityti. Mailas toks geras berniukas. Toks gabus. Kartais jo sumanumas baugino Samantą, nes jautėsi neturinti būdų jam suvaldyti.

      Braidė, jos tėvo namų ekonomė, prieš dvejus metus mirus tėvui pasilikusi pas juos gyventi, pažvelgusi į Sem įžvalgiomis airės akimis svarstydavo:

      – Na, ir iš ko, manai, jis tai paveldėjo? Jo senelis buvo fizikos profesorius, o ir tu pati nuo dvejų metukų įnikusi į knygas.

      Tada Samanta, kaip buvo pratusi, prunkštelėdavo ir atsiliepdavo:

      – Na, kadangi, suprantama, nieko nežinau apie jo tėvą, negaliu spęsti apie gabumų paveldėjimą. – Tai būdavo proga Sem pažvelgti į ekonomę grėsmingu žvilgsniu ir pakeisti pokalbio temą.

      Nors jei ne Braidė O’Salivan, galvojo Sem lipdama iš lovos, niekada nebūtų įgijusi filosofijos daktaro laipsnio ir nebūtų patekusi į pelningą universiteto tyrimų programą, iš kurios gaunamų lėšų pakako ir maistui, ir drabužiams pirkti, beigi sumokėti Braidei už puikią Mailo priežiūrą penkias dienas per savaitę.

      Braidė gyveno senelio bute, įrengtame prieš keletą metų pristačius namui priestatą.

      Rišdamasi chalato raištelį ir rengdamasi leistis į apačią ruošti sau ir Mailui pusryčių, Sem stengėsi numaldyti atgijusį kaltės jausmą. Kaltė visą savaitę graužė ją iš vidaus, dėl to telefono skambučio. Jei jau kalbėti visiškai atvirai, kaltę ji nuolat juto visus ketverius metus.

      Buvo taip išmušta iš vėžių, kad blogai miegodavo naktimis, prabudus kankindavo prisiminimai, o miegant – sukrečiantys sapnai. Aistringi sapnai. Ji nubusdavo susipainiojusi paklodėse, visa šlapia nuo prakaito, tankiai plakančia širdimi ir skaudančia galva.

      Rafaelis Falkonė. Vyras, parodęs Samantai visą jos gyvenimo blankumą, o tada lengva ranka bloškęs ją atgal į amžinas rūškanas. Lyg jai nebūtų leista patirti jausmų lavinos ir regėti vizijų.

      Net dabar tebesvarstė, ką tokio turi, kad patraukė jo dėmesį. Kad ir kas tai būtų, Samantai visados bus gėda, ir ji sau niekada neatleis, jog patikėjo, kad buvo šis tas daugiau. Kad be proto jį įsimylėjo, kaip kokia paauglė.

      Nežinia СКАЧАТЬ