Laimėti jos meilę. Catherine Mann

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ ji jautėsi taip, lyg ją kas smaugtų. Sunkiai sekėsi aiškiai mąstyti. Liusė paėmė mažylį iš Elioto. – Pasikalbėsime rytoj, kai būsime mažiau susijaudinę.

      – O kaip man žinoti, ar tu nepaspruksi su mano sūnumi? – akivaizdžiai nenoromis jis paleido Elį.

      Jo sūnus.

      Elioto balse skambėjo egoizmas.

      Liusė Ana stipriau apkabino sūnų, įkvėpė pažįstamo pudros kvapo, ramiai prispaudė švelnų kūdikio skruostuką sau prie kaklo. Ji gali ir jai pavyks suvaldyti jausmus Eliotui. Niekam neleis kištis į savo sūnaus ateitį.

      – Eliotai, aš visą laiką buvau čia. Tik tu niekada neieškojai, – teks nuryti karčią piliulę. Ji parodė į tuščią kelią. – Net ir dabar tai buvo ne tavo pasirinkimas. Tavo draugai paliko tave prie mano namų slenksčio.

      Eliotas apėjo aplink ją, ranka sugriebė sūpuoklių virvę ir atsistojo šalia. Jis mokėjo ramiai prieiti, tiksliai žengdavo kiekvieną žingsnį: keista buvo matyti taip vaikščiojantį vyrą, kuris visą gyvenimą slydo peilio ašmenimis. Visada flirtavo su chaosu.

      Jos oda sutvinkčiojo, kai prisiminė jo prisilietimus, vėjas atnešė erzinantį skutimosi losjono ir muskuso kvapą.

      Liusė Ana atsikrenkštė.

      – Eliotai, aš tikrai manau, kad turėtum…

      – Liuse Ana, – nutraukė jis, – jeigu nepastebėjai, mano draugai mane čia paliko. Vieną. Be automobilio, – laikydamas virvę jis pasilenkė taip arti, kad ji beveik jautė šiurkščius vienos dienos šerius. – Todėl nesvarbu, ar mes kalbėsimės, ar ne, aš vis tiek būsiu čia, su tavimi.

      Antras skyrius

      Eliotas laikėsi ypatingai ramiai, meistriškai įvaldęs savitvardą jis jautė, kaip nusivylimas kunkuliuoja kraujyje. Jo vos neparklupdė žinia, kad Liusė Ana visą laiką slėpė nėštumą, slėpė jo sūnų. Paskutiniais metais jis negalėjo liautis galvoti, kad viskas tarp jų galėtų sugrįžti į senas vėžes. Jų draugystė padėjo jam išgyventi sunkiausias akimirkas.

      Dabar jis sužinojo, kad kelio atgal nėra. Jų santykiai pasikeitė neatšaukiamai.

      Jiedu turi vaikelį, berniuką, kuris yra vos už kelių centimetrų. Eliotas stipriai sugniaužė virvę. Privalo sulaukti tinkamos progos ir veikti apdairiai. Jo gyvenimo draugė turi milijoną puikių savybių, taip pat yra ir velniškai užsispyrusi. Neteisingas žingsnis ir ji gali pasipustyti padus.

      Jam reikia užgniaužti nusivylimą, pamiršti pyktį dėl to, kad ji slėpė sūnų. Geranoriškumas ne kartą išgelbėjo gyvybę lenktynių trasoje. Bet niekada nesusidūrė su tokiais svarbiais reikalais kaip dabar. Nesvarbu, kad jautėsi tarsi apvogtas – jis to neparodys.

      Gyvenimas išmokė puikiai slėpti juodžiausius jausmus.

      Todėl Eliotas laukė jos veide ieškodamas ženklo. Vėjelis kilstelėjo Liusės plaukų sruogą ir ja pakuteno jo skruostą. Jo pulsas šoktelėjo.

      – Na, Liuse Ana? Ką dabar darysime?

      Jos aukso rudumo akių lėliukės išsiplėtė, sekundėlei išduodamos atsakomąją jos reakciją, tada Liusė nušoko nuo sūpynių. Eliotas susvyravo, kai sūpuoklės liko tuščios. Paleidęs virvę atgavo pusiausvyrą.

      Liusė Ana atsigręžusi žvilgtelėjo per petį ir patraukė žvyruotu takeliu.

      – Užeikime vidun.

      – Kur tavo teta? – Jis sekė jai iš paskos, po kojomis gurgždėjo akmenukai.

      – Darbe, – Liusė Ana lipo laipteliais, vedančiais į ilgą surenkamo rąstinio namuko verandą. Laiko nugairinta sekvoja atrodė tarsi aprūdijusi. – Ji vis dar aptarnauja staliukus Picos užkandinėje.

      – Tu jai siųsdavai pinigų, – jis atsitiktinai aptiko banko pavedimą. O gal jo buhalterė pasirūpino, kad jis sužinotų apie pavedimus, nes Liusei Anai pinigų likdavo labai mažai.

      – Užeik, sužinosi, kad tetulė Karla niekada jais nepasinaudojo, – ironiškai atsakė Liusė ir stumtelėjo duris į svetainę.

      Apstatymas nepasikeitęs: ta pati languota sofa, įdubusi per patį vidurį, tos pačios apdulkėjusios vaikučių statulėlės, išstatytos kampinėje spintelėje. Eliotas buvo pamiršęs, kaip skrupulingai Karla išnaršė šimtus išparduotuvių, ieškodama tokių daiktų, kurių neišgalėjo įsigyti naujų.

      Būdami vaikai jie ne kartą čia slėpėsi, vėliau slapstėsi paauglystėje, planuodami pasprukti iš savo namų. Jis įdėmiai žiūrėjo į sūnų, kurį ką tik išvydo; kuris nuo šiol taps svarbia jo gyvenimo dalimi.

      – Tavo teta išdidi kaip ir tu.

      – Aš priėmiau tavo pasiūlytą darbą, – ji paguldė Elį į nešiojamą lovelę šalia sofos.

      – Sunkiai dirbai ir gavai kompiuterinių technologijų diplomą.

      Jis žavėjosi, kad ji niekada neieškojo lengviausio kelio. Ir kaip pati rūpinosi savo karjera.

      Bet kodėl vengė su juo kalbėtis? Akistatos ji tikrai nebijo. Jos plaukai supleveno, kai Liusė Ana palinko prie vaikučio lovelės, suknutė prigludo prie klubų. Eliotas pastebėjo pasikeitusias jos kūno formas.

      Liusė Ana atsitraukė nuo lovytės ir vėl atsigręžė į jį.

      – Ar mes ir toliau pliaukšime niekus, ar tu ketini išsikviesti taksi? Galiu pati tave parvežti į miestą.

      – Aš niekur nevažiuosiu.

      Jos antakiai beveik susiliejo į vieną.

      – Maniau, kad sutarėme šnektelėti rytoj.

      – Tu taip nusprendei. Aš nepritariau. – Jis prisėdo ant sofos ranktūrio. Jeigu būtų atsisėdęs per viduriuką, neaišku, kaip giliai įsmuktų.

      – Tu leidai man patikėti… – ji apsidairė, tarsi ieškotų atsakymų, bet lėlių statulėlės ir toliau tylėjo. – Po šimts. Tu tenorėjai patekti į namus.

      Kaltas, tikrai kaltas.

      – Čia pati geriausia vieta pasikalbėti apie ateitį. Kur nors kitur mane užpultų gerbėjai. Juk žinai, kad gyvename Nacionalinės lenktyninių automobilių draugijos šalyje. Ne Formulės 1, bet panašioje, – jis kilstelėjo rankas. – Be to, mano kvaili draugužiai paliko mane be piniginės.

      Ji išsižiojo.

      – Tu juokauji.

      – Norėtum.

      Tikriausiai ištraukė jam iš kišenės, kol jis nebuvo spėjęs atsipeikėti. Eliotas užslopino dar vieną įniršio bangą – dėl to, kad su juo žaidė. Jeigu būtų ką nors įtaręs…

      – Kodėl jie taip su tavimi pasielgė, kodėl taip pasielgė su mumis abiem? – Ji atsisėdo ant kito sofos ranktūrio, juos skyrė įdubęs СКАЧАТЬ